Globėjai plepa toliau, tęsiam

Aš galiu pasakyti labai ramiai kas mane nuo tokių konferencijų ir daugumos forumų nukrato iš karto.
1. Geroji patirtis. Mane papjauna vietoj. Būtų parašyta realioji patirtis, tai ir aš savo užpakalį atneščiau. Nėra, ir ypač pradžioje tos "gerosios" patirties. Ir kai aš pradedu girdėti tuos saldžialiežuvavimus(o mano angelėliai, o mano mažulėliai ir t/t. ir net anonimiškai, mane krato, teisingiau atkrato.) Tai jei tu , žmogau net anonimiškai bijai garsiai pasakyti kaip tau yra, tai galų gale ir kaip padėti ir patarti.
Labai norėčiau, kad viskas galų gale prasidėtų nuo realaus- nuo atėjimo į globos namus. Ką ten svarbiausia yra sužinoti
a) vaiko kilmę ir pagal galimybes genetines ligas
lygiaverčiai svarbu sužinoti ir ten esančių vaikų emocinę ir psichologinę patirtį- vėliau to reikės, kai bandysit atpažinti kie isterijos yra rimtos, kie yra tikrai atkartojamas vaidinimas.
c) kiek laiko jis čia
d) kuo auklėtojos ir direktorės saldžiau kalba, tuo labiau laikyti kaip rusao sako ucho ostro, nes didžiausia ir realiausia tikimybė yra ta, kad siūlomasis nėra toks, kokiu jį paišo.
Bent jau tiek ir pradžiai.
2. Grįžimas namo.
a)isterijos problemų sprendimas, kaip dažnai jos kartojasi.
bausmės ir nuobaudos kokias taikote ir kaip veikia
c0 kaip dažnai keičiate taisykles
3. Bendrojo lavinimo įstaigos(darželis/mokykla)
a)sunkumai su kuriais susideda pedagogas
sunkumai su kurias susiduria vaikas- bendravimo problemo
c) sunkumai su kuriais susiduria pagalbinis personalas
Priemonės, veiksmų planai, specialistų pagalba
4. Vėl namai
a) valgymo ir miego sutrikimai
b)emocijų sutrikimai atvykus ir vėlesnėse stsdijose
c)elgesio sutrikimai
d) specifinės problemos susijusios su lytiškumu ir gal būt seksualine vaiko patirtim

Pradžiai tiek. Va apie tai norėčiau kalbėtis, ir turėčiau ir pati ką pasakyti.

Alfija, tas konferencijas rengia kitu tikslu- pritraukti "šviežienos", o "seniena" - nu ką ta "seniena", per vieną konferenciją bėdų neišspręsi, tai ne sprendimams ji ir skirta. Jei pradėsi kalbėti konferencijoje realistiškai- visa "šviežiena" išsibėgios .
Tam yra kitos pagalbos formos. Prašau, Alfija, pasidalink savo patirtimi. Suprantu realistiškai, kad tavo specialybė ir įvaikinimas- geras derinys..

šiap viskas taip, oi, kaip taip (gražiai susisteminta) - tik I. d): mums gražiai suokė apie dičkiuką, net įtarinėti pradėjau, bet tai buvo tiesa. Neslėpė niekas ir mažiaus problemų. Taip bendravo ne tik su mumis vienais.

gerąją patirtį aš suprantu truputį kitaip: gi pereini "ugnį, vandenį ir varines triūbas", bet išneria pasikeitę visi...į gerą (jei į gerą - tai ir yra geroji patirtis). Taip ir pasakojau, pakviesta susitikti ir pasidalinti taip vadinama GP su besiruošiančiais.

aš globoju. Abu. Derinys tai gal ir geras, niekada apie tai nemąsčiau. Nuo vaikų problemų bet kokiu atveju esa gan toli ir labai aktyviai klausinėju kokių nors ten kolegių ir apykolegių, draugų ir draugių. Su duksiu jokių tokių problemų ir nebuvo, jis su manim nuo 16 paros, tai mano ir tiek. Jei nieko nenutiks- vasario 8- šalinsim glandas ir adenoidus. Visiems nusibodo, net pulmonologui.
Papasakosiu ryt apie tą savo patirtį. Perskaitėm vieną iš Rikiki, norisi nuo mažiaus ir tasipūsti.
Papildyta:


čia žinai, kaip pasakyt- problema pas jus buvo mažiukas, tai dičkiu arba sudomini arba ne.
Tai kai jau pereini viską- tai nemažiau kaip 25 ir tam globotiniam. O tai žinai, pradžia taigi visda būna kaip pasakoj kuo toliau- tuo baisiau .
Šiaip tai patirtis skirstau į pozityvias ir negatyvias. Mane labiausia domina visos negatyvios pusės. Tokios kaip problemų sprendimas su VTAT pagalba, policija, visos švėkšnos ir panašios vietos. Reik žinot kas ir kaip ir šitoj vietoj. Va šitos pusės neigimas, bandymas nuo jos pasislėpti prie nieko gero nepriveda, būna labai gerus žmones, gerus globėjus anksčiau laiko kapuosna nuveda. Bet apie tai niekas atkakliai kalbėti nenori.

Gerai, tai ką aš patyriau. Piriausia tai, kad informacija apie vaiką retai būna objektyvi. Kuo sunkesnis atvejis- tuo objektyvumo mažiau. Visą tiesą pradedi sužinoti jau po teismo, arba kai kelio atgal nėra.
Ir gali sakyt kaip nori- tiesą pasakokit, visvien imsiu. Vis tiek šūdą mala. Mano atveju kaip buvo- elgesio sutrikimas nebuvo apibūdintas ir pasakytas nė vienas. Nė kaip jis elgėsi pakliuvęs pas juos, nei kokia dinamika ar progresas. Nieko realaus. Išskyrus tai, kad naminis vaikas taip ir nepritapęs ten. Ir nesistengiantis pritapti. Iliuzijų neturėjau jokių.
Vėliau sužinojau jau, kad vaikas yra ir buvo kiek laukinis- nevaldomas, lipantis sienomis, su bagažu visokios patirties, iš kurios viena buvo visiškai nutylėta ir apie ją sužinojau tik pasiėmus VRC išvadas- po kuriom puikavosi Pūro parašas. Ir nieko nežinojau ir apie jo turimą turtą. Tai sužinojau vėliau, kai dokumentai buvo teisme.
Žodžiu parsivežus vaiką turėjau nulį objektyvių žinių. Nes viskas ką sakė- to nebuvo, o ko nesakė tai tai ir buvo. Tai kiek užtrunka. Šiuo atveju tikrai gelbėjo tik profesinės žinios, kad nusistatyti kas gi tam vaikui yra. Tai va tai buvo sunkiausia. Pirmos dešimt dienų vedančios iš proto mane, mano vaiką, kitą mano vaiką ir kaimynus. Isterijos tris kartus dienoje mažiausia. Tie visi epitetai reikšmės neturi. Vaikui tai kainuoja nežmoniškai daug nervų- akivaizdu, ir kitiems. Ką dariau. Pradėjom gerti lašus. Kiek padėjo nuimti įtampą. Vaikščiojau į globos namus ir aiškinausi, atsirinkinėjau kas prie ko.
Ten dirbanti specialistė jau buvo daug atviresnė ir pavyko išsiaiškinti jog vaikas labai linkęs į artiscizmą, kad grupėje toje yra toks nusistovėjęs bendravimo būdas- griūti ir klykti, kad grupėje yra daug vaikų kurie buvo kiek griežtesnėse įstaigose ir nekartą, kad jie dar taip ir taip reaguoja. Žodžiu isterijos vis su naujais elementais metu taip ir kalbėjom, kad tu esi ne tas, kad tu esi tas- ir vaidinti kaip ir nereikia nes...padėjo. Iš pradžių buvo teigiama jog visa tai visiškai iš namų atsineštas elgesys. Lankiausi dar ne kartą ir vis ko nors naujo sužinodavau. Galų gale pradėjom prisikasti prie to, kuris gi yra mažiaus tas sutrikęs elgesys, bet jau jo personalus. Po trijų mėnesių aš jau jį žinau ir galiu valdyti. aišku koreguoti taip, kad duotų ilgalaikį rezultatą kol kas dar negaliu, bet ta kryptim judam. Įtačiau į tikrai maksimaliai griežtas ribas. Taip ir ne kitaip, be kompromisų. Tai jam padeda atpažinti savo pačio gero ir blogo elgesio santykį, įvardinti. Su atspalviais elgesio nieko neišeina- blaškosi. Taisykles keičiam. Keitėm tris kartus- praėjom etapą, išmokom ir einam toliau. Nemokau visko ir iš karto. Sudaro keli elementai iš kelių sričių- buitis, mokslai, savitvarda. Jei priima netinkamą sprendimą stengiuosi, kad to sprendimo pasėkmės maksimaliai neigiamos tektų jam pačiam. Jei tai būna susiję kaip nors su fiziniais pojūčiais nepuolu jų švelninti, guosti ir raminti. Leidžiu viską išjausti iki galo. Taip ir sakau protingo patarimo neklausei, draudimo neklausei- turi tą ką turi. sprendimas tavo- skausmas irgi tavo. Kas bus žinojai, buvai įspėtas. Visa tai ką rašau ir yra vaiko interesai ir pagrindinis iš jų- integruotis į visuomenę, į bendruomenę ir į kolektyvą. Jis jau mokyklinukas, tuoj aštuoneri ir laikas nelaukia nieko. Turi spėt su savo m etais ir tiek. Ir niekaip kitaip. Manasis visus duomenis tam turi. Intelekto yra visai pakankamai. Einam keliu nuo materealaus paskatinimo į moralinį kryptimi. Tai yra pagrindinė sąlyga, kad seksis. Čia jau profesionaliai sakau.
Toliau yra aišku, kaip visas AŠ ir NORIU. Va šitoje vietoje ir įeidinėjam į šeimą. Tai ir aiškinamės, kad jis yra nebevienas, kad dabar čia jau yra jo namai, jo šeima ir tokio- AŠ, MAN nėra. Yra daiktai tik TAVO- dantų šepetukas, mokslo knygos, taupyklėlė, rūbeliai. Visa kita tai daugiau mažiau mūsų. Žaislais reikia dalintis- malonumas yra žaisti kartu, net jei Tau ir padovanojo Kalėdų senis. Smagu, kai pasišnabždėti vakare į lovą užsuka brolis, arba aš paskaityti pasakų. Smagu dalintis rogutėmis ir pačiuožtukais. Neapsienam be isterikų, be jokios abejonės. Kuo jos retesnės- tuo pasiekimai aukštesni.
Mokykla. Prasidėjo nuo pratybų plėšymo, darbų naikinimo ir gadinimo, mokytojų spardymo, mušimo, spjaudymo. Čia senojoje mokykloje. Dabar yra taip- kartą parodytas liežuvis, rėkavimas per pamokas, diktantų nerašymas, nedirbimas pamokose, keikimasis, ir lakstymas pamokos metu. Įvedėm papildomas užduotis. Pratybas. Dirba. Iš tiesų tai yra labai aukšti pasiekimai per pusmetį, ir per tuos tris mėnesius kai jau įstatymiškai jis tik mano. N ebuvo nė vieno isterijos priepuolio naujoje mokykloje.
Didžiausiu pasiekimu laikau tai, kad jis jau moka užmegzti kontakatą su vaikais. Moka bendrauti- nekoliodamas juos, nesikabinėdamas- o darugiškai.
Kol kas trumpai va tiek.

Dar. Nakeliu nei jam, nei sau papildomų reikalavimų- mylėti. Jei jau aš pasiėmiau ir taip aišku, kad myliu- o jam yra tokios užduotys- gerbti ir klausyti. Gali nemylė. Tai gražus priedas, bet tam reikia ir laiko ir visko- o va klausyti ir gerbti jis privalo. Klausyti suaugusiųjų šeimos narių ir visų likusius gerbti. Ir toliau šitoj vietoje nesiknaisioju ir net nejudinu tos temos. Vaikis būna užduoda man nepaprastai drąsius klausimus- ar tu mane myli. atsakau trumpai- myliu. Viskas. Jam to gana. Nepradedu suokti- tu mano tas, anas pauštelis, lakštutis ar angelėlis. Pasimes gausybėje- ir tai ką jis norėjo sužinoti ar MYLI liks miglotas.

as pasikaitau, ir kartais kyla daug abejoniu... mes jau uzsirasem i kursus, parasem prasyma. zinau, kad nebus lengva, nes ir pati studijuoju socialini darba, teko susidurti su kaikuriom situacijom. zinau, kad nelengva, bet ar visas buvo apemusi abejone, kai jau atrodo, kad nusprendei pasiimti vaikeli, bet kol dar jo neturi, o jau kyla abejones? ar gal cia reiskia, kad mes dar nepasiruose???

tai yra labai normalu. Ir kai jau vaikas bus namuose bus ir abejonių, ir daug nusivylimo, ir iš viso gali būti daug nevilties. Draugė tokia, paėmė globoti keturis vaikus iš karto- sakydavo atsikeli ryte, atsibundi ir atsimerkti nesinori. Ir pats sakai viskas trauktis nebėra kur, visi sprendimai jau priimti. Vakar pragyvenom dieną ir šią dieną pragyvensim. Ir būna toks laikas, kai nei žingsio neplanuoji daugiau- kai pagrindinis uždavinys- pragyventi šiandien, o ryt jau kita diena. Sėkmės.

alfija, linkiu sulaukti drovaus ir labai tikro išjausto "myliu". Jeii taip strategiškai tiksliai išdėliotos "morkos" labai ilgai laukti, manyčiau, nereiks

metelius, kitus palauksim- jei tai liečia vaiką mažąjį. O dėl savęs pačios, tai...tik mylint visus tuos kryžiaus kelius ir gali eiti- kitaip niekaip.

Vajei,kokie sumiši jausmai buvo,kai laukėm Pupos-baimė,nerimas,netikrumas ir kartu toks ilgesys,laukimas,euforija(menamo nėštumo simptomai )Alfijos kolegos laisvai būtų diagnozavę bipolinę depresiją
Ir jau parsivežus toks keistas jausmas-pupsi po namus gražutė mergytė,čiauška,o aš žiūriu ir galvoju:bet aš visiškai nieko jai nejaučiu,ji man visiškai svetima...
Ir su kitom trim mano mergyčkom kankino nerimas dėl to svetimumo jausmo.O va trynukus įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio Aišku,paskui antras trečia ir paskesni žvilgsniai jau nebebuvo tokie mylintys Bet,manau,tai normalu-sunku mylėt isterikuojantį,daiktus niokojantį,iki mėlynumo klykiantį velniūkštį.

Bet vienu dalyku tai negaliu nesidžiaugti, ir svarbiaus jog tai toks visai savaiminis dalykas, tai gavosi- bet yra patsdėkingiauias iš visų. Ir aš prie to piršto nepridėjau, beveik(su dičkiu pažaisdavau situacinius žaidimus) . O atsiradus mažam broliui žaidimai tarp vaikų vyksta savaime. Sakykim mažąjį auklėju, baruosi- įrodinėju savo apie mokyklą. Paskui jau jie žingsniuoja žaisti- patys. Ir žaidžia tai kas buvo. Pažaidžia jog vienas mokinys, paskui kad kitas. Pakartoja ką aš būnu sakius- išsišiepę abu. Gerai viskas. Teatre pabuvo, buvo kažkur baugu- ima ir žaidžia, atsirado nauja viekla- susidūrė su dar nepatirtu- išžaidžia.
Iš tiesų tai taip ir turi būti, jau čia idealu. Pasakua iš karto- nepažaisčiau, visiškai tiek daug neturiu laiko, ir ne visada yra ta nuotika žaisti man. O va berniukai tai puikiai atlieka be manęs- didžiuliai rezultatai ir nuoto taip pat. Kieme su vaikais irgi organizuojasi situacinius žaidimus. Jau kam taip pasisekė kaip man( o man tikrai labai pasisekė) tai už tas džiaugiuosi labai.