O kaip su biologiniais tėvais

Manau gerbimas čia laikomas tai, kad pirmai progai pasitaikius jie nėra smerkiami, išvadinami visokiais žodžiais, vaikui girdint, nėra lyginami, su kažkuo, pavyzdžiui eini gatve matai bomžą, ir nesakai va žiūrėk ir tavo mama panašiai gyvena, arba tiesiog jie nesmerkiami, pripažystant , kad veda blogą gyvenimo būdą, bet nekoneveikiant jų. Pagaliau gal reikia gerbti už tai, kad davė gyvybę vaikams, kad nenumetė patvoryje ar į konteinerį. Gal už tai.

Dar. Na jeigu imote , globeja ar tikra mama taip pasakytu vaikui, tai jau yra nenormalu. Normalus zmogus taip nepasakytu. Man net tokios mintys nekyla.

Tai aš ir nesakau, kad tai normalu, tik paaiškinau, kaip suprantu tą gerbimą, nes įprasta ,,gerbti,, žodžio reikšmė tai kitokia.

Bet juk gerbi ne gyvenimo būdą...

Kartais kai dukra ką nors paniekinamo lepteli apie bomžus (kurių po langais pas mus konteineriuose pilna), girtuoklius ir pan., aš ją sustabdau ir imu kalbėti apie žmogaus vertę, apie tai, kad ne visi jų laisva valia atsisakė normalaus gyvenimo. Sustabdau, nes širdyje tyliai bijau, kad ji tokiu būdu nepasmerktų savo biologinių tėvų apie kurių šiandieninį gyvenimo būdą mes nežinome.

Sustabdau, nes nežinau, ar ji nebūtų viena jų, jei ji nebūtų pakliuvusi į vaikų namus.


Pagarba ateina iš žmogaus vertės suvokimo apskritai, iš suvokimo, kad aplinka nulemia labai daug. Tai nepanaikina asmeninės atsakomybės, bet nereikia jos suvokti ir per daug primityviai.

Pas mus kaiminystėje yra gal 9 metų vaikiukas, kuris nuolat vagia sau ir savo mažai sesutei. Ar jis elgiasi atskingai ar ne, jei jie abu neturi ką valgyti, o tėvai sako, kad pinigų nėra (pamiršta paaiškinti, kad neliko nuo butelio) ir liepia eiti pasieškoti pas kaimynus ir kai kaimynai nematys nudžiauti... Skaičiau psichologų straipsnį apie tokius atvejus (tiksliau kodėl sunkiai sekasi perauklėti). Jų komentaras panašioms situacijoms: taip, tokiais atvejais jie elgiasi pagal savo sąžinę ir morališkai teisingai.

P.s. Čia aš išsakiau savo mintis. Nors ir šiuo atveju ginu Helingerio pozicija, tačiau domėjausi internete Helingeriu ir radau, kad jis garsus, tačiau gana prieštaringai vertinamas psichologas. Ir iš to kiek jo darbų (ir apie jį) skaičiau, žiūriu į jį kaip į kontraversišką psichologą į kurio idėjas reikia žiūrėti atsargiai.

Labukas, tiesiog labai įdomu pasidarė, kaip gi būt galima ugdyti pagarbą alkoholikui, ar bomžui vaikui, kuris nuo mažumės pats savime jaučia ir pasidygėjimą, pasibjaurėjimą gyvenimo būdą tokį vedančiais žmonėm? .Ugdyti pagarbą kad nepaliko patvory? O koks tam paliktam vaikui skirtumas paliktas jis patvory, gatvėj ar paaimtas atitinkamų tarnybų- jis paliktas mažiau nesijaus.Nebūna didesnio ar mažesnio palikimo- jis vienodas, vienodai skaudus . Kuo vaikas labiau auga, tuo labiau tai suvokia. Lygiai kaip suvoks bet kokį įtėvių/globėjų veidmainiavimą visokių minėtinų žmonių atžvilgiu. Nereikia meluoti vaikams. Na nebent aišku jūs be galo asmeniškai labai gerbiat vagis, alkohokus, bomžus ir narkomanus. Ir tiesą pasakius , jei jau viską pamenantis vaikas pamatęs šiukšlyno kontingento asmenį sako- o tai taip panašu į mano tėvų gyvenimą, pulti sakyti oj ką tu sakai, tai ką tu sakai ir supranti yra netai, yra juokinga.Jei nematei geriausiu atveju gali taip ir sakyti aš nežinau, o jei žinai sakyti taip kaip žinai. Vaikai viską gali atleisti, tik ne melą. O gerbti už tai, kad suteikė gyvybę ir pasmerkė kančiom, tai gerbti tikrai nėra už ką. Nu va nematau aš nieko pozityvaus tame ir viskas.

alfija, Jei nematei geriausiu atveju gali taip ir sakyti aš nežinau, o jei žinai sakyti taip kaip žinai. Vaikai viską gali atleisti, tik ne melą. O gerbti už tai, kad suteikė gyvybę ir pasmerkė kančiom, tai gerbti tikrai nėra už ką. Nu va nematau aš nieko pozityvaus tame ir viskas.
Vat todel ir as savo idukrytei neatsakiau tiesiog nieko, kai ji pasake, kad "mamyte buvo toli isvaziavusi, o paskui atejo ir paeme", kai sako "nepalik manes", as negaliu meluoti. Todel paprasiau psichologu pagalbos. Gal kam ir keista bus, bet as sprendziu kad tai geresnis budas nei sakyti, kad as buvau isvaziavusi toli, o paskui (lyg niekur nieko) atvaziavau is paemiau. Jeigu ji verkdama sako, "nepalik manes", is pradziu keleta kartu sakiau, ar mamyte kada nors tave paliko, sulaukdavau neigiama atsakyma. Daugiau taip nedarau. tiesiog priglaudziu prie saves ir sakau, kad viskas gerai. Ji apsiramina.
Bet as isties esu dekinga tai moteriai, kad pagimde mergaite, kuria galiu glausti prie savo sirdies. Ir tikrai neabejoju, kad ji mane myles labiau, nors kaip kvailai beskambetu, bet pavydo nera jai, as jo nejauciu, tiesiog taip mastau.
Net kai kurios biologines motinos nemyli savo vaiku, tad manau jie patiria kur kas didesnes kancias, nei is vaiku namu atkeliave vaikai i mylincias ir labai ju laukiancias seimas.

Kada Duksiui iškilo klausimas kaip jis atsirado, aš jam pasakiau tą tiesą kokią aš žinojau, kas kaip ir kur paliko ir kaip aš jį paėmiau, tada buvo mažiukas, ilgai daugiau tos temos nesvarstė, nevartė, gal kokių pusasntrų metų, aš irgi netuzginau palikau kaip yra, po pusantrų metų grįžo pats prie tos pačios temos su gilesniu klausinu- o kodėl ji taip padarė, nu čia aš aišku galėjau pradėt burt iš kavos tirščių ir suskelt istoriją tema- gerbki žmogų tau padovanojusį gyvybę, bet aš atsakiau trumpai ir aiškiai, aš tos tetos (taip jis ją vadina, kai nori pasikalbėti) nepažystu ir negaliu tau atsakyti. Jis ir pyko antt jos, ir nieko žinot nenorėjo, o prieš pusmetį jis pats va taip susidėliojo mintis apie save- nesvarbu kaip ten buvo, kad mane paliko ta teta, nesvarbu kad ištikro tu manęs nepagimdei, visvien aš žinau ir žinosiu kad tu viena mane pagimdei, nes tu mane augini, myli,rūpiniesi. Ir tai yra autentiški vaiko žodžiai, jo autentiškos mintys, vaiko nusistatytas sąntykis į tą biologinę moterį.Tai man buvo patys tie geriausi gyvenimo žodžiai dvi dienas vis paašarodavau prisiminus. Tai va ,aš taip manau kad nieko nereikia vaikui sakyti, nieko nereikia jiems kišti ir mokyti kažko, kuo pačios netikim ar net nežinom, tiesiog reikia būti atvirom ir ne mistines suklydėles gerbti mokyti, o gerbti tuos vaikelius kuriuos pasirinkom ir eisti savo sąntykį į savo biologinius tėvus nusistatyti jiems patiems.
Tai, kad tu dėkinga tai moteriai, aš tave suprantu- aš galbūt taip pat, bet tikrai tai nėra
(bent jau iš mano pusės) tas dėkingumas, kad aš sutikus ją psakyčiau dėkui .Nemoku suformuluoti to žodžiais ką jaučiu jai. Bet tai bet kokiu atveju yra mano sąntykis ir vaikui jo neperšu ir apie tai net nekalbu.

Man šiaip smalsu, ar kurios nors vaikas po įvaikinimo jau buvo susitikęs su biologine motina ir kaip viskas klostėsi toliau?

Žiūriu į tą patį vaiką apie kurį kalbėjau. Jis mūsų galvos skausmas (nes jis vienintelis dukros bendraamžis senelių kaiminystėje). Jis negali nevogti, nes tėvams pagėrus maistu turi rūpintis pats. Kartais nakvoja miške kai tėvai prisigeria ir ima jį mušti. Kalba tokia kalba kokia išmokė tėvai (t.y. triaaukščiais). VTAT'as lyg ir stebi šeimą, bet kažkodėl vaikų nepaima. Gal tėvai prablaivėja (bet ir prablaivėję jo tėvai vagia).

Visi kaimynai ir tos šeimos ir vaiko šalinasi. Ir blaiviai suvokiu, kad kuo labiau tas vaikas augs, tuo didesnė jis bus bėda visiems. Tad kada pradėti bjaurėtis? Kai vaikui suėjo dveji metai ar kai treji? O gal tik nuo septynių? O gal tik nuo tada, kai sueis 18? O dėl pagarbos. Juk tas vaikas jau dabar iškentęs daug daugiau už mano dukrą, nors jo niekada tėvai nepaliko. Ir jeigu būtų laiku paimtas iš tėvų, jis galėjo tapti bet kurios iš mūsų vaiku....

Man vis tik priimtinas krikščioniškas požiūris, kad kiekvienas žmogus yra Dievo kūrinys ir pagarbos vertas vien dėl to. Ir negaliu spręsti kuris iš jų turėjo laisvę pasirinkti kitokį gyvenimą, o kuris - ne. dabar pagalvojau, kad laikantis krikščioniškų pažiūrų turbūt ir yra lengviausia išugdyti pagarbą žmogui, nesvarbu kas jis bebūtų.

Tai jokiu būdu nereiškia, kad nesupyksiu, jei kada nors tas berniukas iškuls mūsų langą ir apvogs ar neatsidusiu su palengvėjimu jei jie išsikraustys. Konkretus poelgis, išprovokuoja konkrečias emocijas. Tačiau tai nepakeis principinio požiūrio į tą vaiką. Nes pasirinkimo jis tikrai neturėjo ir nebuvo toks dvasiškai stiprus.

Papildyta:

Suprantu, kaip tau sunku. Laikykis Manau, kad svarbiausia šioje situacijoje- nepasiduoti vaiko ir jo motinos provokacijoms, nesivaržyti su ta moterimi dėl vaiko dėmesio. Žinoma, ignoruoti irgi negalima. O ką vyras mąsto apie šią situaciją, kokia jo pozicija?

Alfija, Sutinku su tavimi pilnai. Bet kol mano mazoji neklausia, tai man uzvesti paciai temos nera reikalo. Tik kai paklausiau, kur buvo mamyte ir sulaukusi man nelabai patinkanti atsakyma, susimasciau, kaip is vaiko galvytes istrinti tokia nesamone, kad mamyte buvo isvaziavusi toli, atvaziavo ir pasieme. Ji tai pasake viena vieninteli karta. O as siuos jos zodzius girdziu iki siol.
kai konsultavausi su psichologe ji man pasake, kad tarp musu yra jau atsirades rysys. Kaip jis stiprus, manau tik laikas parodys.
Alifija, as dekinga tai moteriai, kad turiu jos pagimdyta mergaite, bet sutikusi tikrai nesakysiu padekos zodziu. Bet ir jos biologinei motinai dukrai neleisiu sakyti gailestingu zodziu. Neleisiu ir manipuliuoti. O koks bus neleidimas, kai ateis laikas ir ziuresiu. Kadangi as jos nepazistu, tai ir neapykantos jausti negaliu, net jeigu ir pazinociau, ji man svetimas zmogus.
Juk po skyrybu auginu dar viena dukra. Susitikusi (teisme) su ex nepriekaistauju, be to vaiko nenustatineju, nemeluoju. Taip elgsiuos ir su kitos dukros buvusiais artimaisiais.

nukrypsiu nuo temos siek tiek
galima fantazuoti kiek nori apie tai, kad ne savo valia pasirinko toki gyvenimo buda, bet faktas tas kad nei vienas bomzas, kuri mes bandeme pasikviesti, nesutinka atsisakyti tokio valkatavimosi. mes ieskojom zmogaus, kuris galetu gyventi sode be uzmokescio. mums reikejo kad jis saugotu nekilnojama turta ir nudirbtu nedidelius ukinius darbus, uz tai jam suteikiame gyvenama plota ir zemes - galimybe uzsiauginti maisto (darzoviu, gyvuliu ir viska ka jis nori). rezultatas toks, kad niekas nesutinka.
toliau kitas atvejis. norejom is rusio issinesti statybiniu medz, medienos siukslyna iki konteinerio (apie 20metru). net uz pinigus bomzai to nesutinka padaryti!
tfu, nematau reikalo bomzu gaileti