IUI, IVF... O gal poilsis?

nu neeeee, mano vyrui buvo nekrospermija, bet dabar tai norma.. Na, tikekimes, kad isgydzius paseli reikalai zymiai pajudes i prieki..

Na as irgi tikiuosi, kad nebebus nekrospermijos, bet bijau, kad jei pas ji bus pagerejimas, tai tada dar kas nors atsitiks ir vel teks viska atideti. Nes jau daug kartu taip buvo. Paskutiniai du metai isvis buvo kosmariski...

O iki svenciu vyras nenori nueiti prostatos paseli padaryti? Juk dar 2 savaites..

Na ir bedos jus uzpuole, KittyKitty, net nezinau ka patarti  O tu gerei kokius nors antibiotkus, gal cia nuo ju koks salutinis poveikis?

Na gal ir pavyks naturaliai, ka cia gali zinoti? Sakei, ir ana syki pries pastojant vyras gere antibiotikus, sisyk vel sugere, gal pades netycia? Mano vyro abi geresnes spermogramos ir buvo darytos kelios savaites po to, kai jis pavartojo antibiotikus, viena syki nuo sinusito, kita syki del puliuojancio danties, betgi tie antibiotikai gydo viska kartu (ir man dabar begeriant antibus nuo tu ureaplazmu, kartu isnyko bjaurus kosulys ir sloga, kurie kankino nuo Veliniu

Gal ir tau verta pakartoti tyrimus, jei seniai daryti  Sveikatos visai jusu seimynai 

Del kitko... Suprantu tavo dukryte 

Bet vyras del to labai kompleksavo, nenorejo kad kas nors apie tai suzinotu,

O jei netycia spaudoje paskaitau kokius straipsnius susijusius su nevaisingumu ar pagalbiniu apvaisinimu, kyla noras kuo greiciau emigruoti 

KittyKitty, zinai, tikrai daug bedu tave uzpuole ir su tokiom sveikatom ir nuotaikomis pasitikti Kaledas yra liudna. Bet yra viena gera sena patarle, man asmeniskai ji labai padeda, tai vat tau ja ir dedikuoju: "visada dekok D uz tai ka jis tau dave, ir tris kartus uz tai ko nedave". Nes istikruju paziurejus kiek mes turime ir norime tureti, labai daznai pamirstame kiek visko mes isvengeme. O siaip - viskam savas laikas, kaip banaliai beskambetu.

aš asmeniškai nemanau, kad visiems viskas ateina tada, kai būna laikas, man gyvenimas - begalė atsitiktinumų + pastangos, jei sėdėsi ir nieko nedarysi, tas laikas tikrai gali neateiti. be to.. per seniai bendrauju šitam skyrelyje, pažįstu tų, kurioms tas laikas taip ir neatėjo, atėjo tik tas amžius, kai jau post factum. ir aplinkoj matau porų, kurios neturi leliuko ir jau neturės. Gal irgi nieko nedarė ir galvojo, kad viskam savas laikas. gal ir darė, nežinau.. žodžiu

Labukas, ech, net nežinau, ką tau pasakyti... sudėtingos čia temos, gali patarinėti, bet... Kol pati neatsiduri tokioj situacijoj, tol niekada  nežinai, ką darytum..Šiaip aš pritarčiau Puk, jei tik vyras sutinka, tikrai geriau donoras, negu įvaikinimas. Tokia didžiulė, neapsakoma, pilnavertė laimė: jausti, kaip tavyje auga tavo kūdikis, kaip juda, kaip jį maitini.. Vyrams kiek kitaip, jie visada yra taip.."šalia", jiems daugiau lieka genetika, tos 23 chromosomos, o visa kita..ar jo vaikas, ar ne jo, juk iš principo jis nieko kitaip nejaučia. O moteris įsivaikindama nepatiria to, ką verta patirti kiekvienam. Be to, vyras tave myli ir tame vaikutyje matys tavo atspindį..matys..galbūt savo mylimos moters akis, gal smakro išlinkimą, gal tokias pačias garbanas ar tokius pačius velniukus akyse, kai supyksta.. juk tame irgi tiek daug vertės, net jei savo atspindžio jis ir nematys..
Kita vertus, būtent dėl to, kad vyrai nenešioja ir negimdo, jiems tik tos chromosomos ir lieka,d ėl to galbūt yra dar vertingesnės. Va viena forumietė darėsi IVF su donorine kiaušialąste- čia, manau, lengviau: vyrui tai yra genetinis vaikas, o ji, patyrusi nėštumą, gimdymą, žindymą, manau,tikrai nesusimąsto apie chromosomas.. Tu geriausiai pažįsti savo vyrą, tik tu gali žinoti, ar jums pasiseks..

O ar sakyti..čia jau sunku komentuoti.. man čia būtų didelė problema , nes aš iš tų sakančių, aplinkiniams galiu meluoti, bet nuo artimiausių žmonių nesugebu slėpti, neturiu nuo jų paslapčių.Be to,  prie visų šiuolaikinių technologijų..niekada nežinai,kaip viskas pasisuks, juk medicina, genų inžinerija sparčiai tobulėja, gal kada tam vaikui reikės žinoti savo DNR kodą kokiai nors ligai gydyti, pvz, kamieninėmis ląstelėmis, organų donorystei ir pan, tada tiesa išaiškėja pačiu netinkamiausiu būdu.
ir šiaip..pavyzdžių yra visokių, vienas blogai reaguoja,kad pasakė, kitas-kad nepasakė.. turėjau draugę, kuri buvo įvaikinta, žinojau, bet jutau pareigą tylėti, niekas man nesuteikė teisės atskleisti tokių paslapčių..deja, pasirodo, jai tai buvo baisus smūgis, ji mane labai kaltina, kad jai nepasakiau, jos nuomone,privalėjau tai padaryti..nebebendraujam ne tik dėl to, bet, pasak jos, tai buvo esminis dalykas.. Mamai ji atleido, man - ne. Ir vat žinok, kaip teisingai pasielgti..manau, pasielgčiau visgi taip pat. Kažkada jos klausiau aptakiai, kas turėtų pasakyti vaikams, ji sakė - tėvai..įtėviai. Bet aš likau kalta, jai neįdomu,kaip mane slėgė svetima paslaptis. o dar ir nebuvau tikra 100 proc.. ai... šiaip ne čia esmė, mano santykiai su ja iš viso buvo pasmerkti, bet tiesiog noriu pasakyti, akd gali verstis per galvą, nenorėdama pakenkti, norėdama pasielgti teisingai, bet tokie dalykai vsada yra komplikuoti ir nebūna visiems gerai..

O šiaip aš iš tų neslepiančių, visi aplinkui žino apie mūsų vaisingumo problemas, manau, žinos, jei darysim IVF, mano nuomone, paslaptys tik žalos pridaro, o ir tiesa dažniausiai anksčiau ar vėliau išaiškėja, ir dažniausiai pačiu nepriimtiniausiu būdu. Nesutinku, net nesiruošiu jaustis kalta, kompleksuoti, kad negalim susilaukti leliuko, mums tai yra tiesiog sveiaktos sutrikimas, juk neslepi, kai susergi gripu. Tylėjimas tik skatina mitus ir paskui viskas būna dar blogiau. Bet tai yra mano asmeninė nuomonė, kiekvienas renkasi..

O aš..nežinau, pasimetusi. Labai dabar daug visko darom, vartojam, vyrui taikoma viskas, ką aš sugalvoju , neprarandam kvailos vilties pastoti natūraliai..Vasarą planuojam IVF Latvijoj, dar nežinau, kokį banką apiplėši, akivaizdu,kad nesutaupysim, na, teks skolintis. Bijau baisiai..visko. Hormonų ( jau per IUI man chana būna, apie IVF baisu pagalvoti), bijau emocinės būsenos, įtampos, bijau tos nesėkmės depresijos..kai viskas krenta iš rankų..o jei dar paskola.. na bet.. Jaučiu ne tik norą, jaučiu pareigą pabandyti.. kai dukrytė neatstoja nuo metukų pusseserės ir sako, kad nori pas ją gyventi.. kai iš draugų reikia išvažiuoti, o ji verkia kruvinom ašarom,  kad nenori važiuoti namo ir būti viena, kad nori sesytės arba broliuko, o jei neturi, tada nori būt su draugais, bet nenori būti viena..  kitiems vaikams visai nieko,a š pvz buvau vienišė, o mano vaikas nemoka būti viena.. kasdien šneka apie sesytę.. privalom pabandyti...

Bet va yra kita problema.. kvaila tokia, net nežinau, kaip išdėstyti. Žodžiu, visi turbūt esam pasaigavę kažkokį š virusą. Nuo spalio pabaigos jau. Iš pradžių man prasidėjo sloga,kuri tęsiasi iki šiol, paskui man labai paraudo akys, konjungtyvimas, bet labai daug dirbau, galvojau, nuo kompo, mano mamai įsimetė akių virusas, jų 40 metų vestuvių balius, o ji neatsimerkia, akys pūliuoja, atsivėrė žaizdos, raudona, užtinusi..3 savaites tęsėsi, suvartojo 2 antibiotikų kursus, tada man įsimetė kelio uždegimas, negalėjau paeiti, vyrui pradėjo skaudėti nugarą, o mamai mentę, tada dukrytei keliukus, tada jau supūliavo akytės, po kelių dienų 39 tempa, kosulys ir t. t. , mano mamai vėl užraudo akis, vyrui skaudėjo visą burnos gveilinę, gomurį, vakar atsirado pūlinukų dukrytės burnytėje. Aš turiu burnos herpesą, bent jau man taip sakė, žodžiu, nusilpus atsiranda pūlinukų (ant lūpos viduje, ant dantenų ir pan.), paskui pūliai išbėga, lieka skylė, tada užgyja. Po gimdymo tai prasidėjo ir dažnokai būna, ir dabar bijau, kad užkrėčiau dukrytę, o šiandien išgirdau,kad vaikams labai pavojinga, gali pereiti į lytinius organus ir bus daug bėdos. Žodžiu, va kiek prirašiau, joks medikas tiek neklausys, bet esmė štai kur: labai bijau,kad mumyse sėdi kažkokia bjauri zaraza ir kad tai gali trukdyti  . Ir nežinau,kur eiti, ką tirti, kai išvardinsiu viską nuo kelių iki akių, pasiųs pas psichiatrą, + vyras pasidarė kraujo tyrimą, nieko nerado.. dažniausiai rodo ūmius ir stiprius, tokio gali niekas ir neaptikti.. Imunitetą stiprinam, papildus geriam, ką dar daryti, neišmanau. Vat tokios bėdos, su tavo, aišku, nepalyginsi..
Papildyta:
Beje, dėl tyrimų..Turėjau kvailą, nerealistišką, vaikišką "idee fixe", kad gruodį mums pavyks, vyras virš 3 mėn geria visus sruoglius, bičių pienelius, papildus, macas, žoleles ir pan, aš net einu į tas pačias magneto procedūras, kaip ėjau tą mėnesį, kai pastojau   (pastojau 2006 gruodį), bet suvokiu, kad kvailos tos viltys, išgyvenam šventes, po švenčių siųsiu vyrą daryt prostatos pasėlį, gal dar kartot hormonus, apie akupunktūrą galvoju..

Jautruole,

suprantu tave ir suprantu, ką nori pasakyti. Aš lygiai taip pat galvoju: iki dukrytės galvojau,kad tikrąja to žodžio prasme aukočiau VISKĄ, nes be vaiko man nėra gyvenimo, dabar jau tas požiūris gerokai kitoks,daugiau atsakomybės, o tuo pačiu ir baimės dėl savo ir vyro sveikatos  
O kas tau su skydliauke? Aš prieš 1,5 metų buvau (bet irgi pas valdišką), sakė, viskas ok, na, struma, rado mažą mazgelį, bet sakė, nereikšmingas, vos ne pas visus taip. Mano skydliaukė tirta pertirta, nes atrodo prastai, na, tiesiog vizualiai didelė, tai nuo paauglystės kur benueitum,pirmiausia bando kibti prie skydliaukės, bet niekada nieko blogo nerado. Nors paveldimumo riziką turiu, mano mamai buvo vėžys, išoperavo. Jai buvo krūtyse, paskui skydliaukėje, paskui gimdoje, tai.... Skaičiau,kad jei mamai ir močiutei iš tėčio pusės buvo vėžys (būtent mano atvejis), tai tikimybė susirgti padidėja 7 kartus.  Neužsiciklinu, tiesiog žinau,kad reikia nuolat sekti. Va dėl to ir bijau IVF, irgi galvoju,kad gali pakenkti..   O tavo skydliaukės hormonai blogi ar kažkas kito? Kas buvo gerai, o dabar blogai?

  sudėtinga..
TTH norma, kiek žinau, iki 4? O norint pastot, iki 2? Mano 1,56, berods
Nu lauksim tavo atsakymų, pasistenk nepanikuoti anksčiau laiko, gal viskas bus ok arba lengvai pagydoma hormonais   O gal tai ir yra tavo nepastojimo priežastis, va išspręsi ir bus viskas ok