QUOTE(Mastė @ 2012 01 15, 16:10)

kokia maloni veikla. patirtis, su laiku ateis

ir as buavau pradejusi svajoti, ir i projektus dairytis. pries liga. bet dabar bijau. nes jauciuosi per nagus vel gavusi. ir taip jau antra karta,..kad noriu kazao kas skirta ne man.bijau svajoti, bijau planuoti .nors taip norisi sukisti rankas i zeme ir pradeti sodinti savo soda, savo geles, savo berzelius ir liepas.taip noreciau kad vaikai basi po pieva lakstytu
ir aš bijau

bet noriu labiau nei bijau. Jau du metai gyvenu su liga, tiek laiko vis atidėliojom, bet paskui pagalvojau, kad turbūt neturiu teisės dėl savo baimių atimti svajonę iš savo vyro ir kartu iš savęs. Ta svajone mes jau gyvenom daugiau nei 10 metų, kiek gi dar galim atidėliot. Surizikavom, ir tas jausmas, kad laikom rankose tai, apie ką tiek kalbėta galvota yra daugiau nei nepakartojama

O be to, man stimulas dar didesnis atsirado. Sakydavau sau mintyse, kad man reikia bent 10 metų, nors žinojau, kad po to prašysiu dar daugiau

Dar gi namas reiks įrengti, gėlynai užaugint, paragauti pirmųjų obuolių nuo savos obels, paskui dar graikiškų riešutų, o tie pradės duoti derlių tok po kokios 10-15 metų, o jie dar nepasodinti
Gi sakoma - norėti-reiškia galėti.
Šiandien suvažinėjau į Kauną pas savo chirurgą, jau buvau įsikalbėjus sau ligą, bet buvau nuleista ant žemės, nuraminta, kad viskas tvarkoj su manim, esu sveika

belieka sulaukti 25d. pilvo echo ir plaučių nuotraukos, bet tikiu, kad viskas bus gerai ir ten. Dar endemike pasidariau PAP ir ŽPV tyrimus, laukiu atsakymų. Laukiu, laukiu, kad paskui trims mėnesiams būtų ramu gyventi.
Jeigu vis gi suklumpame, geriau prarastume viską negu drąsą, viltį ir pasiryžimą vėl ir vėl bandyti.