Nesutariame su aštuonmečiu

Matyt, per dažnai kviečiau tėtį į pagalbą, kadangi dabar jis tik vienintelį tėtį dar šiek tiek klauso, jis yra jam autoritetas, tuo tarpu aš taip ir likau "bejėgė, rėkianti ir tėtį kviečianti" mama

Manau, kad nuvertini save.

Dukra pvz., irgi autoritetu pripazista tik teti - tik jam atsiveria (nu, zinau kodel - nes gimes brolis ateme mama), kai sirdele spaudzia. Aisku, as irgi kvailai elgiuosi, kai ne pati imu dirza, o kviecu teti baust. dabar stengiuosi ji kviesti, jei vaikas su manim nebesisneka ir nesiseka rasti kontakto.

Mano sūnui bus devyneri, bet turiu su juo problemų. Atsirado jos prieš kokių pusę metų ar šiek tiek mažiau, ir aš imu galvoti, kad gali būti, jog jam tas slaptasis paauglystės periodas, arba mažoji paauglystė... Tiesiog esu girdėjusi tokius dalykus, bet nežinau, kada jie būna, kaip reiškiasi, ką turiu daryti. Jaučiu vaiko prieštaravimą viskam be jokios priežasties, iš niekur atsirandantį pyktį, susierzinimą, norą, kad viskas būtų tik taip, kaip nori jis. Kaip ir iki šiol, stengiuosi taip pat nuosekliai aiškinti priežastis ir pasekmes ir valdytis, kas ne visada išeina. Gal galite kas nors plačiau apie tai papasakoti ar nuorodų kokių žinote? Labai gerai būtų ir psichologės komentarą išgirsti.

viešpatie,apie ką reikia galvot,pasakyti šitaip NEATSTUMIU,apie kokį atstūmimą kalba eina niekaip nesuprantu.Vaikas vakarienės metu priėmė sprendimą rėk,o nevalgyt,tai jis ir turi sužinoti kas iš to išeina,kad lieka pilvas tuščias,o ne kad jį atstūmė,dėl dievo meilės,skaitykit,pieškit ,žaiskit,bet nebevakarieniaukit,paguodos prizų ožiams nedalinkit.Puikiai supras,kad jis pasirinko netinkamą sprendimą,o ne kad mama atstūmė.Gal mažiau aukštom materijom svarstykit,arčiau žemės būkit,daug kas bus aiškiau.O kam čia tokioj situacijoj rėkt?O kitoj,lygiai kaip su lipimu į balą,labai aiškiai reikia apibrėžti sąlygas,kad jis gali lipti,bet su nešvariais rūbeliais nebeišeina nei įkavinę užeiti,ar svečiusirt.t.,ir jis turi galimybę rinktis,tai kad lips į balą,jis tikrins ar tikrai čia tos ribos.Prie ko čia atstūmimas,mažiau skaitykite kkknygų,kuriiių paskirties nesuprantate ,mažiau klysite.Nes aš čia labai aiškiai skaitau -stengiuosi būti tobula mama.Nesistenkite taip labai,ir viskas bus gerai.

Nu,ir pikciurna!!!!!!!!Tikiuosi tu taip neglvoji kaip rasai.Cia tik seip sau,kad atrodyum uz kitas pranasesne,ane?

neesu aš jokia pikčiurna,netas toks ir yra,gali skaityt kokiu nori tonu ,bet aš taip ir galvoju ir taip elgiuosi ,kai mano mažius iškelia savo nebeisiai protingus norus,aš jam sudarau visas sąlygas tai įgyvendinti.Dažniausia nepasidžiaugia savo ožišku sprendimu.Apsieiname be riksmų,trenksmų ar dar kažiko,tiesiog bendrauju kaip su žmogum.Argumentus žinoma,kad parenku jam svarbius ir suprantamus.Kaip paaiškinti kad būtų aiškiau,sakykim parduotuvėj nusiperkam ledų ir keliaujam namo jų valgyti.Vaikas plonais batais laipioja po balas,jam sakau,kad jis sušals ir ledų valgyti jau nebeišeis,kad jis gali rinktis,nu ir jis pasirenka tas balas.Laksto,džiaugiasi,aš tuo džiaudsmu dalinuosi,mums linksma,ir taip pareinam namo.Pasėkmės aiškios ledus valgo viena mama.Kitą kartą balas apeiname.Ar būna isterikų,nu ne,jis gi supranta,kad pats po tas balas pliuškentis nusprendė.

Nieko sau protingas vaikas ! Maniskis nors ir vyresnis,bet panasu,kad vaikiskesnis.Jei jam leisciau po balas braidyti,bet uz tai ledu nevalgys,jis sutiks visu 100 procentu,bet kai pareisim namo ,garantuoju,be pykciu ,atejus laikui valgyt ledus,neapsieitume.Tokie jau tie vaikai.

nu tai jis gali pykti kiek jam patinka,yra svarbus tas momentas,spaudimą atlaikyti,ramiai ir be pykčio ,priminti koks buvo susitarimas.Nu ir mums ta pradžia neįdomi buvo,kai išseks fantazija kaip ten dar mamai spaudimą daryti apsiramis tai nėra taip skausminga kaip atrodo iš šalies.Čia ne vaikškume esmė,tiesiog kada pabandyk ir pamatysi,kad jis labai protingas,ir puikiai supranta viską.

Pritariu beveik visoms alfijos mintim, kurios išsakytos šioje temoje. Asmeniškai aš leidžiu vaikams turėti savo nuomonę, nereikalaujo visiško paklusnumo, bet jie žino ribas ką galima, o ko ne. Daug kalbamės ir tariamės, deramės ir kitaip diplomatiją naudojam Kartais pasiseka lengviau, kartais sunkiau, bet einam į priekį. Namuose tikrai jie sau leidžia daug daugiau nei bet kur kitur, bet aš tai toleruoju ir leidžiu jiems namuose pasijausti savimi. Juk ir mes suaugusieji po darbo, kuriame turėjome pačius įvairiausius vaidmenis atlikti, norime namuose pailsėti, atsipalaiduoti ir pagaliau nevaidinti, tarkim mokytojos Manau ir vaikai tą patį daro: nori pabūti vaiku, o ne mokiniu, klasioku ar dar kažkuom. Svarbu daug kalbėti su vaikais ir stengtis juos suprasti. Tikrai vaikai daug supranta ir žino visas mūsų silpnąsias vieteles Prisiminkime patys kaip prieidavom prie tėvų, kai reikėdavo kažko ko nelabai lengvai galima gauti Dar: namuose esam aptarę kas kokias pareigas turim ir kitus papildomus darbelius darom jau pagal vaikų nuotaikas ir norus padėti. Tačiau jie dar vieną dalyką žino, kad kartais tėveliai ima ir padaro staigmeną už tai, kad jie padaro daug daugiau nei aptartos pareigos. Ir tikrai vaikai stengiasi, bet ir čia nereikia perlenkti lazdos. Pvz.: sūnus linkęs daugiau tėčiui padėti ir jam duoda pačius įvairiausius darbelius daryti, bet jis nėra linkęs daug man padėti. Kartais pasisiūlo skalbinius surūšiuoti, kartais indus sudėlioti ar dulkes pašluostyti, bet labai nesiveržia, bet prie tėčio dirba, kad net gražu žiūrėti. Ir tuo džiaugiuosi. Tačiau, jei vyras eina man padėti, tai ir sūnus noriai padeda bet ką, svarbu ir tėtis. Gal ir pas Jūs gali būti tokia problema, kad sūnus nemato tėvo pavyzdžio ir jis jau nebenori tai daryti, ką anksčiau padarydavo. Bent jau tėvo pavyzdys berniukui labai svarbus, net menkose smulkmenose.

alfija, visų pirma, tavo vaikas mažesnis, tuo metu tikrai vaikai bando savo galimybių ribas ir protingi tėvai stengiasi jiems tas ribas nubrėžti. Maniškis seniai žino ribas, poelgių pasekmes, bet paskutiniu metu vis tiek turime daug problemų. Mane viskas ima slėgti. Pas mus vyksta labai intensyvus tų jau aiškių ribų bandymas: reikia valytis dantis - nenori (ramus aiškinimas), reikia valgyti - nenori (ramus aiškinimas), pamokas ruošti - nori vėliau (deja, reikia ruošti dabar, aiškinamės), kompiuteriu žaisti - yra skirtas spec.laikas, kai bus padaryti darbai (vėl aiškinimas). Tiesiog vyksta nuolatinė kova su klausimu "kodėl aš turiu tą daryti", nors atsakymus pats kuo puikiausiai žino. Nusileisti nenusileidžiu, bet kiek reikia laiko ir kantrybės. Man ji senka... Aš jau ir nebeaiškinu per daug nieko, tik eilinį kartą pasakau, kad teks elgtis taip, kaip reikia. Jaučiu, kad jis nuolat suirzęs, siekia būti nekontroliuojamas, aš jam kartais leidžiu nekontroliuojamam atlikti pamokas, tvarką savo kambaryje leidžiu palaikyti pačiam, karts nuo karto primindama, kas yra tvarka, bet... Tenka vėl ir vėl grįžti prie kontroliavimo, nes prasideda betvarkė kambaryje, pasiekimų knygelėje atsiranda daugiau pažymėjimų dėl neatliktų ar neatsineštų pamokų. Vėl mokomės darbus atlikti iki galo, vyksta kova...

Is tavo apibudinimo sprendziu, kad tu vaiko visgi nelaikai lygiaverciu zmogumi. Vaiko sprendimai - tau oziski ir neprotingi.

Labiausiai mane erzina, kad kai kažko ramiai paprašai: eik plauti dantys, ruošti pamokas, valgyti ir t.t. , reikia kartoti "n" kartų ir nieko - jokios reakcijos. Bet kai užrėki - tada reakcija yra, bet pasekmė - konfliktas. O juk taip norisi gražiai sutarti ir draugauti su vaikučiais. Tikriausiai turėtų būti abipusė pagarba, bet kaip ją užtarnauti? Pripažįstu, kad dariau klaidų - buvo daug "terorizmo" ir spekuliacijų, pvz., padaryk tai ir gausi tai, o jei tai nepadarysi, tai bus tau tai ir tai arba negausi tai ir tai..... Tėtis visada buvo konkretus ir besąlygiškas. Gal tai ir buvo pagrindinė mano klaida