Nesutariame su aštuonmečiu

bet tai yra tiktai tavo subjektyvi nuomonė,kuri nėra verta tolimesnio aptarimo.
Papildyta:

žmogus iki gyvenimo pabaigos tikrina ribas,ir tos ribos visada yra kitokios,vaikui mažam vienokios,didesniam kitokios,tavasis irgi bando ribas,jei dėl pamokų tai tavo ir mokytojos kas bus,iki kiek jis gali neparuošti pamokų irt.t.,vėliau bandys kada jis vėlaiusia gali sugrįžti namo.Tu irgi bandai darbe,kiek gali sau leisti nepadaryti ir kur tos ribos,kad viršininkui nepasirodytum protingesnė už jį,ir tėvus bandai irgi,taip yra visada ir visur,vieni bando kiti stabdo ir.t.t,o tai kad mano vaikas mažesnis,tai dar nereiškia kad aš nežinau didesnių su maim namuose dar gyvena keturi vaikai ,nuo 13 ;15;18;ir jau tik į svečius atvažiuoja 21m.

Aš ir galvoju, iš kur tokie pamatuoti ir žinomi patarimai (gerąja prasme), o čia pasirodo dar ir ateičiai galiu ką gero susižinoti. Kiek suprantu, maniškiui tiesiog augimo "slenkstis", patikrins, išbandys, tada kokius metelius ramu bus ir vėl iš naujo? Nežinau, skamba ir kaip paguoda, ir nelabai guodžiančiai... Iš kur kantrybės semiesi?
Visoms: galvoju, kad diskutuoti, kuri čia geriau auklėja vaiką, nėra prasmės. Yra patarimai, kurių galima klausyti arba ne. pasitarkim, kitų patarimų paklausykim, nejaugi būtina visur kiekvienai kiekvienu klausimu būti "-ausia"?

kad kažkokios ypatingos kantrybės ir nereikia,nėra laiko apie tai galvot ,o šiaip tai praeis tas periodas,aišku,yra labai svarbu,kad tų ribų jis nepralauštų,o svarbu yra ne todėl,kad kaip nors nukentės tėvų autoritetas,bet dėl to,kad pačiam bandytojui nuo to bus tik blogiau,jis nebesijaus saugus.Sėkmės su jaunuoju paaugliuku ,sunku jiems,jie gi ir patys visiškai nesuvokia kas su jais darosi,tik mes,dideli žinom,kad čia tik hormonai kitaip po organizmą laksto.

Tikrai tu jau turi tikrai nemaža patirties bagažą.Smagu augti vaikams didelėje šeimoje.Aš pati turiu dar du vyresnius brolius.Mūsų vaikystė pralėkė kaime.Tėvai nuolat užsiėmę.Nebuvo jokių pramogų,jei jų nesusiglvodavome patys.Bet kiek save pamenu tėvų žodis buvo šventas.Nebuvo jokių rėksmų ar atsikalbinėjimų.Kiek kartų gavau beržinės košės galiu ant pirštų suskaičiuoti.Broliai irgi klausydavo tėvų,na gal kiek daugiau šėlesni buvo.Pamenu tėvas pasakė vyresnėliui,kad neisi į šokius kol tvarte gyvulių neapžiūrėsi,nesvarbu,kad po to reikės nusiprausti,kad kvapo neliktų(o vienkiemyje kaip žinia vandentiekio nėra) išėjo į šokius tik sutvarkęs kas buvo liepta.Dabar suaugęs juokiasi ,kad vos spėjo į pasimatymą
Aš labai ilgai negalėjau apsispresti dėl to ar reikia antro ,kai pirmasis šitaip neklauso.Gal per daug lengvai visko gavo vienas būdamas,bet gi norisi jam duoti to ko patys negalėjome sau leisti turėti maži būdami.O dabar gražiu žodžiu nieko negali prisiprašyti.Aš tokia isterikė pasidariau ,kad net nekenčiu savęs už tai.Kas baisiausia,kad nuo nesutarimų dėl vaiko baramės ir su vyru

žinai,man tai dažnai atrodo ,kad didelė dali konfliktų su mūsų atžalom kyla iš mūsų pačių nesaugumo jausmo,nežinom kaip ten rytoj bus darbas nebus,pensiją gausiu negausiuirt.t. ,o kad dar ta konkurencinė kova būtų pagal suprantamus kriterijus,o daba,jaunesnė,gražesnė,prieinama irt.t.,tai va daugelis konfliktų kažkaip programuojami į ateitį,jei dabar dar nemoki,tai kas bus po to,kas tave į dabą ims irt.t.Vaikai irgi jaučia visą mūsų gyvenimo atmosferą,turiu galvoj ne šeimą,ir irgi dėl to yra dirglesni.Mes kai augom buvom saugūs,ateitis buvo aiški ir šviesi-va padarysiu tą ir tą-gausiu tą ir tą,o dabar jei ir padarysi tąir tą,tai dar neaišku ar gausi,nes gali visiškai pasikeis aplinkybės.Aš to aišku nesveikinu,bet dažnai pasitaiko -va baik semestrą dešimtukais,gausi dviratį,nu ir vaikas siekai to tikslo,baigia dešimtukais,o dviračio nėra,nes tėvą iš darbo atleido,mama gauna minimumą,susikaupė skolos.Tokia nežinia,kuo vaikas didesnis,tuo jis daugiau supranta,o savo nerimą jis žinoma kad visokiais būdais išreiškia,mušasi,nesimoko,pykstasi su tėvais irt.t

Nežinau ką išbandei, bet turiu tokį pasiūlymą. Bent maniškiams buvo priimtinas būdas. Kai atsibodo tie "nenoriu", "o kodėl dabar" ir pnš., sušaukėm šeimos pasitarimą (svarbiausia, kad visi būtų geroje nuotaikoje ir jokiu būdu ne po kokio karšto konflikto). Ir maždaug įžanga "visi mes turim įvairių darbų, pareigų, norų ir pnš. Esame jau visi dideli ir protingi, tačiau paskutiniu metu nesiseka kai kuriose situacijose susitarti. Štai mūsų sudaryta dienotvarkė ką turėtum kokiu laiku būtinai padaryti. Peržiūrėk ir pasakyk ar su viskuo sutinki ir jei kažkas netinka, tai pasakyk ką ir kaip reikia keisti." Aptarus tą klausimą, reikia aptarti dar vieną svarbų dalyką, tai paskatinimai ir nuobaudos. Vėl galima pateikti lentelę, kurioje dažniausiai nedaromi dalykai ir pats vaikas susigalvoja kaip reiktų jį nubausti. Bausmes užrašyti ir sąrašą padauginus paduoti vaikui. Taip pat reikia apgalvoti ir paskatinimus, bei juos surašyti ir pasidalinti. Paskui galima pasiūlyti, kad jis pats pasakytų ko jis norėtų, kad jūs darytumėte arba nedarytume. Taip pat surašyti. Na mums tos sutartys tai labai padėjo. Svarbiausia, kad vaikai pasijautė patys atsakingi, svarbūs, su jais tariamasi, jų nuomonė išklausoma bei kaip vertinga net užrašoma. Patys save ir kartais tėvus kontroliuoja Pavyzdžiui aš buvau įrašiusi, kad nekelsiu balso ir jei taip padarysiu, tai leisiu jiems pasirinkti iš siurprizų sąrašo po vieną dalyką. Labai greit išmokau kalbėti su jais tik ramiu balsu

RmuneM.
Man patiko toks sumanimas reiks pabandyti,nors panasiai buvom darę.Buvau surašiusi jam dienotvarkę,sako jei hiperaktyvus vaikas tai reikia grieztos dienotvarkės,nes tokie vaikai greit užmiršta ko buvo iš jų prašoma.Bet neilgai laikėsi jam atsibodo.O man atsibodo nuolat dėl nepadarytų darbų bartis.Bandėm skatinti ,pvz.jei per savaitę laiko neprarasi Vyturiukų(juos išdalina mokytoja) tai gausi tam tikra pinigų sumą- niekas neišėjo.Bet gal bus naudos jei prie viso to pridėsim savo pareigas sūnaus atžvilgiu ir sudarysim tokią lentelę.

Tikrai verta pabandyti tokį gyvenimišką žaidimą ir sušaukti šeimos narių susirinkimą, jį užprotokoluoti ir t.t. O kokio tipo turėtų būti paskatinimai - materialiniai ar kitokie (pvz. leisti kažką padaryti, nuveikti ir pan.)?

Aš manau ,kd galima ir materialiai paskatinti.Nieko bloga jei prisidės keli litai į taupyklę.Beje žiūriu mūsų vaikai panašaus amžiaus

Taip, mano mažajam neseniai sukako 8.

Aš vistik nežinau kaip reikia su jais teisingai elgtis, nes jaučiu, kad visai nebeturiu kantrybės. Pateikiu šviežut-šviežutėlį atvėjį, kuris įvyko ką tik. Parėjau iš darbo, visi geros nuotaikos, draugiškai nusiteikę... pranešiau gerą naujieną apie nuo šiol rengiamus šeimos pasitarmus-susirinkimus, kuriuose kiekvienas galės pasakyti savo nuomonę ir t.t. ir t.t. Visi apsidžiaugė ir sakė, kad jau sugalvojo ką manęs paprašys... Bet tėtis turėjo skubiai išvažiuoti į darbą ir šeimos džiaugsmas baigėsi, nes mažasis, dar nespėjus užsitrenkti durims, pradėjo manę "strointi": žinodamas, kad jo laikas pire kompo šiandien jau baigėsi (dėl ko prie tėčio jis niekada nekelia papildomų klausimų), jis nedelsiant nubėgo prie kompo. Pasakiau gražiai: negali, nes toks susitarimas. Čia ir prasidėjo: pradėjo klykti, imti daiktus ir svaidyti, raitytis ant grindų ir pan. Ir vėl konfliktas... Buvo nubaustas įprastai: pasodintas prie stalo 100 kartų parašyti "aš klausysiu mamos"... bet, juk tėčio nėra namie, tad jis sėdi ir nerašo, vėl manę "bando"... o aš ir vėl jaučiuosi bėjegę ir vėl nežinau ką daryti... Mažas tironas?

Mums gal šioje vietoje pasisekė, kad turim pametinukus, tai jie vienas kita kontroliuoja net geriau nei tėvai Bet labai svarbu, kad ir tėvai kažką darytų pagal aptartą planą, tuomet jie pasijaučia lygiaverčiai.


Paskatinimai labai įvairūs, priklausomai nuo vaikų pomėgio. Mes didijį prizą įrašom kažką kas juos labai verčia susikaupti ir panaudoti valią. Pavyzdžiui, šiais metais - kelionė į Legolendą. Jie turi lentelę ant sienos kur pažymėta kiek gali padaryti nusižengimų, kad neprarasti to prizo ir kaip galima padarytą nusižengimą panaikinti (papildomos pareigos ir pnš.). Bet mes su vyru irgi dedam visokius ženklus ir turime keletą prasižengimų, kuriuos vaikai pastebėjo Na bent mus, tai irgi gerokai verčia pasitempti
Galiu paguosti tai, kad mane dažniau apvinioja aplink pirštą, bet va tėtis būna nepalenkiams ir vaikai suprato, kad jei tėtis pasako, tai neverta net ieškoti būdų kaip neklausyti. Aš ir pati sakau jiems: aš tai jus pabaru, paskui pamyluoju, o tėtis, jei pasakė, kad nubaus, tai jo širdelės ašarėlės nesuviliosite. Dabar patys tarpusavyje kalbasi, kaip šeimoje turi būti tvarka ir tėvai geriau žino ką reikia daryti, kad vaikai nepridarytų netyčia kvailysčių Kol kas tikrai sekasi su vaikais susitarti ir labai tikiuosi, kad tie pažaidimai nebus veltui.
Papildyta:

Aš tai imčiau kartą ir nubausčiau kitaip. Pvz. ramiu, bet tvirtu balsu pasakai, kad nueitų nuo kompiuterio ir kartočiau tiek kartų, kol nueis, tik vis tuo pačiu ramiu balsu. Tuomet padėkočiau, kad pagaliau išgirdo ir daugiau tą vakarą nesileisčiau į jokias diskusijas. Pokalbį pratęsčiau tik kitą dieną. Tikrai tave jis bando ir patikėk, kiekvienu sykiu kai tave išveda iš pusiausvyros, jis laimi.

Toks įspūdis, kad jo iš viso neįmanoma nubausti, todėl, kad jam, kaip jis sako, viskas "dzyn", pvz. pats atsistoja į kampą ir sako, kad geriau jau stovės kampe visą naktį, bet nedarys to, ko jo prašoma padaryti... ir pan. Niekad nemačiau tokių užsispyrusių žmonių... nors reikia pripažinti, kad pati būdama maža bei vėliau paauglė - buvau "nepalaužoma", gal tai genai?



Nebandau suversti visos kaltės vaikui, pati kalta, kad ne vieną kartą, net beveik visada, laimėdavo jis..

Tai vistik nuo ko man dabar pradėti? Ačiū RamuneM., man labai svarbi Tavo nuomonė, nes susidaro įspūdis, kad labai gražiai sutariate su savo vaikučiais