Knygų skaitytojų klubas, 79 tema

mano pirmieji skaitiniai siemet:

J.Eugenides „Jaunosios savižudės“ – knyga apie „savižudybių metus“ vienoje vidutinių amerikiečių šeimoje, siužeto atomazga seserų paauglių savižudybės, apie kurias užsimenama jau romano pirmuosiuose sakiniuose. Įdomus knygos pasakotojas – „mes“ – lyg ir nujaučiama, kad tai galėtų būti mergaičių bendraamžiai berniukai, atkuriantys įvykius, kurie tapo itin sureikšminti jų gyvenimuose. Pasakojimas dėliojamas kaip bylos tyrimas: vardijami įkalčiai - nuotraukos, laikraščių straipsniai apie mergaites, joms priklausę daiktai, kuriuos išsaugojo berniukai, atpasakojami pokalbiai su jas pažinojusiais žmonėmis, jų prisiminimai. Labai patiko, kad pasakojimas nėra „seilėtas“ ir ištęstas. Romane labiau akcentuojami aplinkinių žmonių jausmai ir mintys apie tragedijos pažymėtąją šeimą, kuri įvykus pirmajai savižudybei tartum atsiriboja nuo pasaulio, nutraukia saitus su juos supančia bendruomene, užsisklendžia. Vidinis šeimos žlugimas atskleidžiamas per išorinius vaizdinius – namo irimas ir griuvimas. Neanalizuojama: kas? kaip? kodėl? Savižudybių priežastis galima tik nuspėti.
Man patiko, įtikino. Kažkuo priminė A.Sebold „Mano numylėtuosius kaulus“. Rekomenduočiau toms, kurios nėra jautri savižudžių paauglių tema. Nors šiaip atvirų baisybių ten nėra, labiau psichologiniai niuansai: slogutis, neviltis, nežinojimas, kaip reaguoti, kaip elgtis su dar gyvomis mergaitėmis.
p.s. būtinai žiūrėsiu ir filmą.

H.Müller „Amo sūpuoklės“ – sunku vertinti šį romaną. Pagrindinis jo veikėjas, priešingai nei daugelis į lagerius patekusiųjų, išvyksta į jį savo noru, slegiamas lyg ir kaltės, lyg ir baimės, nes yra kitoks; tuo pačiu ir nekantrauja ištrūkti iš tėvų namų į pasaulį, net jei tas pasaulis - uždara ir siaura lagerio teritorija. Jis – septyniolikmetis, vokiečių kilmės rumunas, ieškantis savęs, numanantis, kad sučiuptam „nusikaltimo“ vietoje – maudyklėse su dvigubai vyresniu rumunu – laukia vienintelis kelias. Romano kalba graži, taiklūs įvaizdžiai – alkio angelas, gelbstintieji mainai, kiškiaduonė (jei gerai pamenu), bet negaliu sakyti, kad mane apskritai sužavėjo ši knyga. Nekabino tekstas, ne dėl aprašomų dalykų, nes nesu jautri baisumams ir žiaurumams. Tiesiog nelipo man ši autorė ir tiek.

Jaučiu, jog ši knyga pa-taps mano ilgojoskaitymopriešmiegą knyga. O galgi net čempione tokių knygų nominacijoje Bet, manau, kad tai tik į gerą, nes labai pamėgau ilgąjį skaitymą. Pamenu ir Juodąją knygą netrumpai "kankinau", bet tuomet dar skubėjau šuoliais į literatūrinių atradimų/praradimų karusėlę. O dabar jau norisi kokybiško lėtumo.

Ačiū už Oskarų ceremoniją, sveikinimai nominantėms


aš turiu pasidėjus J. Sasnausko ir G. Kazlauskaitės "Postiles" - jeigu skaitysiu kaip pridera tik sekmadieniais ir per šventes, tai šios knygos užteks dar dviems metams

O šiaip esu įklimpus į visokią "profesinę" literatūrą "Kaip suprasti metinuką", "Kaip suprasti trimetį" ir pan. Tai tik už praeitų metų knygas galiu atsiskaityt:
L. Ulickaja Danielis Šteinas, vertėjas.
Jau kelis kartus minėta ši knyga, atsiliepimų svetainėje yra labai išsamus Vitalijos pasisakymas. Tai labai nesiplėsiu kalbėdama apie turinį. Pasakojimas apie jauną žydą, pasprukusį nuo gestapo, nuo rusų ir visų kitų, atsivertusį į katalikybę ir Izraelyje kūrusį savo bažnyčią.
Metų ataskaitoje paskyriau jai metų knygos titulą – dėl daugiasluoksniškumo, medžiagos kiekio ir sudėtingumo. Skaitant kartais sunku suvaldyti savo galvoje visą šitą informaciją, bet manau, kad Ulickajai tas pavyko gana neblogai. Labai patiko skaityti vokietės laiškus mamai, man jie labai gerai atspindėjo Izraelio dvasią europiečio akimis.
Minčių kilo daug, labiausiai galbūt dėl tos visos religijų raizgalynės. Dar labai įdomus momentas buvo žydų teroristų atsiradimas, norėjosi daugiau suprasti, kas atsitinka jų galvose. O šiaip.. kilo klausimų dėl pačios pagrindinės minties, pagalvojau, kad Danielis Štainas, bandydamas sukurti visus priimančią “gailestingumo ir meilės Dievui bei artimiesiems'” bažnyčią, tam tikra prasme skaldė jau esančias. Norėčiau perskaityti kokio rimto teologo komentarą šiai knygai.

Dar didžiulis atradimas buvo F. Skarderud "Nerimas. Klajonės po modernųjį aš". Pati knyga tokia tarp grožinės ir mokslinės, stilius savotiškas ir nėr lengvai skaitoma. Viena pagr. minčių yra apie dabartinį modernųjį nerimą - pagrindinis žmogaus tikslas yra savirealizacija, buvimas autentišku, bet šios sąvokos yra labai neaiškios, neaišku, kaip matuoti pasiekimus. Visokių kabliukų ir perliukų knygoje be galo daug, ir apie Froidą, ir apie Kafką, ir valgymo sutrikimus, gabius vaikus, kūno žalojimą ir taip toliau. Man labai vertinga knyga. Patiko stilius, išsireiškimai, paprasti, bet labai taiklūs.

Dar perskaičiau A. Čekuolio "Šešios progos numirti" ir "Staigmenos". Manau, šios knygos yra puikus būdas sutaupyti laiko nežiūrint jo laidų, o tiesiog perskaitant pačius tekstus. Skaityti buvo domu. Tik nepatiko keletas straipsnių apie sveiką gyvenimo būdą, vaikų auklėjimą ir pan. - na kažkaip nėra tai A. Čekuolio temos, tai tie pamokymai tokie be pagrindo man pasirodė.

Na taip... gal ir skaldė.... žinai, ten ko gero visi turi kuo tikėti ir žino kaip, ir svarbiausia - žino, kad jie vieninteliai tai daro teisingai o čia atsitrenkė, ir dar puolė mokinti

Nors nevedžiau sąrašų, bet pereitais metais daug skaičiau apie religijas, žydus, arabus, ir jų tarpusavio santykius.....

šitą giją ir man be galo įdomu buvo sekti.
Ir aplamai man šita knyga nepaprastai patiko Net nepamenu, kad būčiau kažką panašaus skaičius.. Aš paprastai, pamačiusi, kad knyga apie žydus ir jei dar veiksmas karo metais, net skaityt nenoriu. O šita taip užkabino, taip sujaudino, kad baigusi skaityt ilgai dar vis galvojau ir galvojau. Be galo įdomu buvo apie Izraelį skaityt, apie vidinius konfliktus, gyvenimą jame (čia spraga mano žiniose pildėsi). Ir tie visi laiškai labai užkabinančiai pateikti, kiekvienas su savo besitęsiančia istorija. Ir apie Vilnių skaityt buvo gana keista, bet tikrai labai įdomu. O labiausiai įstrigo paites Danielio Štaino asmenybė.. ir jo žodžius vis prisimenu žydei bobulytei, panorusiai apsikrikštyt 'gera bobutė, marčią myli, bandeles kepa - kiekvienam dievui reikalinga". Na tikrai, gėris ta knyga
Aš irgi savo metų tope ją pirmoj vietoj stačiau Jau Ulickajos 'Medėja ir jos vaikai' labai patiko, bet šita dar įspūdingesnė. Lauskiu kitų šios autorės knygų. Tikiuosi, rašys..
Oi, tikriausiai pats ilgiausias mano atsiliepimas gavosi

Jauciu, bandysiu siemet ir as Danieliu Staina. O kol kas atostogos! Siandien pakikendama perskaiciau Terio Pratceto "Grynaveislis (be priemaisu) katinas" (Unadulterated cat). Visai linksma, turetu patikti kaciu myletojams ir ne tik

o kokia kalba skaitei? Pagal pavadinimą kaip tik man

Oi, sita ir man labai patiko, per vakara suvalgiau Berods, ir atsiliepima rasiau - nors ka ten daug prirasysi, smagi knygele apie tikrus, save gerbiancius katinus, ir tiek saintlina, tau tikrai patiktu

kaip tik man

Helianta, ačiū už ceremoniją, puiki!




Mano pirmas šiųmetinis vykęs skaitinys - E. Donoghue "Kambarys" - nori nenori lyginau su savo penkiamete, pradžioje stebėjausi berniuko gebėjimais (puikiai viską skaito, skaičiuoja iki tūkstančių, pažįsta laikrodį ir t.t.), bet tai tik viena "geroji" pusė, kuri mažai gelbsti radikaliai pasikeitus aplinkai. (Čia bandau kažko neišduoti, nors ir taip ko gero viskas jums aišku) .
Šioje vietoje buvau uždėjusi tą plačią šypsenėlę, bet greitai pakeičiau, netinka ji prie tos knygos, skaudi, realistiška (kažkodėl tikėjausi pabaigoje rasti įrašą, kad knyga paremta tikrais įvykiais ar bent įtakota kažko tokio panašaus, bet neradau ... nieko). Suprask, kad fantazija. Įtikinanti.

Gemma, galim susitikimą organizuoti, knyga jau laukia

Klopedija, vištienos dar turi?

Sveikos,

mano 2011 metų trejetukas:

1. Kader Abdolah „Mečetės namai“.
2. Tim Parks „Europa“.
3. Alvydas Valentas „Pradžios užkalbėjimai“.

gal tai nėra labai akcentuojama, visgi knyga grožinė, ne dokumentinė, ji labiau ne paremta, o įkvėpta tikrų įvykių. čia galima pasiskaityti