Mano situacija tokia: gyvenu su vyru ir jo 14 metų dukrele. Mano gyvenime, kitaip nei daugeliui diskutuojančių panašiose temose, nėra pykčių ir barnių tarp manęs ir vyro dukters. Aš labai myliu vaikus, todėl nemoku būti jiems šiurkšti ir t.t.
Bėda yra mano vyras, bei jo šeima, t.y. sesė ir tėvai. Jo dukrytė augo visiškai nedrausminama ir neauklėjama. Daug laiko ji praleisdavo pas vyro tėvus, kurie ją tik lepino, bet nemokė ir nekalbėjo apie gyvenimiškus dalykus... Nors jai jau 14 metų, vyras turi priminti ir reikalauti, kad ji bent 1 karta per kelias dienas nusipraustų, rytais išsivalytų dantis, pavalgytų, susitvarkytų savo kambarį ir t.t. Pirmoji vyro žmona, kaip suprantu, buvo labai netvarkinga ir visiškai nesirūpino namais, jų jaukumu, švara, higiena... Buvo įprasta vaikščioti po namus su batais, su šlapiais ar purvinais batais lipti į antrą aukštą, po save paliekant purvus... ką jau bekalbėti apie ėjimą į vonią su batais ir ant kilimėlio nuolat randamus purvus ar žemes... Pirmiausia apie tai pasikalbėjau su savo vyru, abu ėmėme ieškoti sprendimo, pasikalbėjome su dukra, viskas sprendėsi po truputi, prireikė net kelių mėnesių.. tačiau dabar kartais, manau tyčia, ji įeina su batais į vonia, kai aš pamatau, paprašau daugiau taip nedaryti ir iškart viską išplauti ir sutvarkyti. Pasitaiko daug įvairių nesusipratimų ir paaugliškų išdaigų, tačiau tai man nėra pagrindas kelti barnius ar pykčius, esu linkusi kalbėtis ir kalbėtis...
Kadangi aš neturiu teisių auklėti ir kažką sakyti vyro dukrai (apie tai buvau įspėta prieš kelis mėnesius), visus pastebėjimus ir blogybes bandau pasakyti savo vyrui, kad jis spręstų problemą.. tačiau... visada lieku pati blogiausia ir kalčiausia, nesuprasta ir pažeminta.. nes neturiu vaikų ir anot vyro nesuprantu daug dalyku... Tačiau aš užaugau didelioje šeimoje (4 vaikai), pati padedu auginti vaiką broliui ir iš bendro išprūsimo suprantu kas yra gerai, o kas blogai... Vyras visada drausmindamas savo dukrą garsiai rėkia ir ižeidinėja.. bandžiau pasakyti, kad tai negerai, kad reikia ramiai kalbėtis.. bet vėl likau kvailės vietoje, juk aš nieko nesuprantu... kai pasakau pastabą, kad po neteisingo ar blogo dukros elgesio jis turėtu taikyti kažkokius apribojimus, arba duoti koki užsiėmima, kuris būtų naudingas tiek jai, tiek ir namams, o ne rėkauti ir žeminti.. praėjus 2-3 val jis vėl ją perdėtai lepina ir t.t. Manau, kad tai yra neteisinga, nes tarp jų niekada nebus pagarbos ir tikro švelnumo. Dukrytė yra labai nenuoširdi, labai daug meluoja ir visiems artimiesiems.. Jei jai perkamos dovanos - ji pats geriausias vaikas, bet tik 1-2 dienoms. Nežinau kaip padėti savo vyrui, kai jis atstumia mano pagalbą??? kai po kiekvieno pokalbio, kuris liečia jo dukrytę, aš lieku pažeminta ir įskaudinta... Mes susituokę tik 6 mėnesiai, man 25 m., o vyrui 33 m.
Tikriausiai sakysite, kad nekreipčiau dėmesio, kad gyvenčiau savo gyvenimą.. bet kaip tą padaryti, kad vyrą, kurį myliu, skaudina jo paties klaidingai daromi veiksmai, kurie atoveiksmiu grįšta dukros melu ir "kiaulystėmis", kurios kelia jam skausmą ir mūsų barnius... Kaip sukurti gerą atmosferą namuose, kai tiek daug įtampos??
Būsiu dėkinga už patarimus...
