ne uz ka nesivesciau savo 2,5 metu dukros i artimo,jai pazystamo zmogaus laidotuves
QUOTE(BEVEIK TOBULA @ 2009 09 07, 15:24)
ne uz ka nesivesciau savo 2,5 metu dukros i artimo,jai pazystamo zmogaus laidotuves :mmm
o as vesciau. Su mirusiaisiais artimaisiais reikia atsisvekinti. Mano vyras sako: nemegstu laidotuviu. Juokinga - kas jas megsta. Pirma karta dalyvavau senelio laidotuvese, kai man buvo 2.8 metu. Prisimenu, kaip salia jo karsto stovejo mokiniai, as norejau miego, o mociute norejo dar pabuti. As jai sakiau - eikim namo, rytoj ateism, o ji sake, kad cia rytoj jau nieko nebebus. Kita diena seneli laidojo. Nebuvo man jokios traumos, nors buvau tikrai maza. Kai budavau pas mociute kaime ir kas mirdavo, mes kartu eidavom i laidotuves ir nieko blogo is ju neatsimenu. Tiesiog kai tevai i laidotuves vedasi maza vaika, tai irgi yra auklejimas: tradiciju, gyvenimo ir jo nutrukimo supratimo. Nevesciau vaiko i laidotuves, jei mires zmogus butu vaikui nepazistamas. Tokiu atveju - nera reikalo.
QUOTE(azen @ 2009 03 30, 09:58)
nesuprantu poziurio, kad vaiko nereikia, nedera, negalima... vestis i laidotuves. suprantu jei velionis atrodo baisiai po kokios avarijos ar pan. tai tada taip vaizdas nemalonus net suaugusiam. bet kitu atveju.. na vaikas pats svaime pamates karste gulinti zmogu tikrai neissigas ir jokiu ten soku negaus... jei ramiai be panikos jam bus paaiskinta kas ir kaip.
as prisimenu kai buvau maza, mane mano mociute temdavosi vos ne i kiekvienas laidotuves, zinoma as tuos zmones pazinojau (mociutes seserys broliai- dazni sveciai mociutes namuose), stebedavau kaip rauda susirinkusieji, stebedavau kaip uzkasamas karstas i zeme... ir ne karto nei issigandau, nesibaisejau, nesislykstejau. zinojau kas yra mirtis.
dabar turiu savo dukreles. didzioji 5m zino kas yra mirtis, nors ir neteko prarast jai artimo zmogaus. tiesiog ant komodos, kabo nuotrauka mano tevo (jis mire kai as dar net vedus nebuvau). zinoma, kad ji klause kas cia toks? paaiskinus, kad senelis, klause kur jis yra. tada savaime suprantama buvo paaiskinta apie mirti. kas ir kaip. kartu lankom kapus.
o kai syki teko vykti i laidotuves, svetimo zmogaus man, bet artimo mano brolienei. tai kartu pasiemiau ir savo dukreles. su mintim, kad va vyresnioji pamatys kas yra tos laidotuves ir kaip viskas vyksta. (mazoji dar nieko nesuprato)
na ir jokio siaubo, jokios baimes, ar dar ko panasaus ji nepatyre.
Atsakem i visus dominancius klausimus.
as prisimenu kai buvau maza, mane mano mociute temdavosi vos ne i kiekvienas laidotuves, zinoma as tuos zmones pazinojau (mociutes seserys broliai- dazni sveciai mociutes namuose), stebedavau kaip rauda susirinkusieji, stebedavau kaip uzkasamas karstas i zeme... ir ne karto nei issigandau, nesibaisejau, nesislykstejau. zinojau kas yra mirtis.
dabar turiu savo dukreles. didzioji 5m zino kas yra mirtis, nors ir neteko prarast jai artimo zmogaus. tiesiog ant komodos, kabo nuotrauka mano tevo (jis mire kai as dar net vedus nebuvau). zinoma, kad ji klause kas cia toks? paaiskinus, kad senelis, klause kur jis yra. tada savaime suprantama buvo paaiskinta apie mirti. kas ir kaip. kartu lankom kapus.
o kai syki teko vykti i laidotuves, svetimo zmogaus man, bet artimo mano brolienei. tai kartu pasiemiau ir savo dukreles. su mintim, kad va vyresnioji pamatys kas yra tos laidotuves ir kaip viskas vyksta. (mazoji dar nieko nesuprato)
na ir jokio siaubo, jokios baimes, ar dar ko panasaus ji nepatyre.
Atsakem i visus dominancius klausimus.
Pritariu
aš taip pat manau, kad vaikui reikia viską aiškint natūraliai, ramiai ir jis supras. Tai yra gyvenimo tiesa, realybė ir reikia ją priimti. Aš vedžiausi savo vaiką į savo močiutės laidotuves (2 metukų). Ir nebuvo jam jokio streso. Paaiškinau, kad ji mirė. Prieš tai padvėsė mūsų papūgėlė, taigi ir tada vaikui aiškinom, kad ji mirė ir daugiau jos nebebus. Taip vaikas pamažu ir suvokia viską. O vaiko saugojimas nuo tokių dalykų nuo nieko neapsaugos. Man išvis yra nesuvokiama, kuomet vaiką bandoma apsugoti nuo kažko: nuo artimųjų ligų, mirties, skausmo...netgi nuo pasakų, kurios baigiasi liūdnai.
Manyčiau, kad vaikams ne vieta laidotuvėse.
Manau iki kokiu 7m tai galima vaiko nesivesti, nes kiek pati atsimenu smegeneles dar neveikia tokiuosia dalykuosia tai mes tik dukom su kitais vaikai ir tiek, kazkaip mums vienodai sviete.
O pries pora metu mire mano mociute ir as savo mazosios nesiveziau, nes jai tik 1,6m buvo, tai man ten butu su ja vargo. O mano brolis vezesi savo dukra kuriai buvo 7m, tai visiskai normaliai ji reagavo, mes atvaziavome tik pries pat isnesima is namu, tai 5min uzejom ten kur buvo pasarvota, o paskui graziai visi nuzingsniavom iki baznycios o is ten i kapines ( viskas vyko kaime) Tai ji buvo salia mano mamos ir jai tai buvo didele patirtis, nes kaip paskui isaiskejo ji net netaip galvojo, kad vyksta laidotuves, net ta pakasima i zeme ji mane , kad jokio karsto nera, kad imeta zmogu ir uzkasa. Istikruju manau reikia sprest patiems pagal vaika ar jis gali tai matyti.
O pries pora metu mire mano mociute ir as savo mazosios nesiveziau, nes jai tik 1,6m buvo, tai man ten butu su ja vargo. O mano brolis vezesi savo dukra kuriai buvo 7m, tai visiskai normaliai ji reagavo, mes atvaziavome tik pries pat isnesima is namu, tai 5min uzejom ten kur buvo pasarvota, o paskui graziai visi nuzingsniavom iki baznycios o is ten i kapines ( viskas vyko kaime) Tai ji buvo salia mano mamos ir jai tai buvo didele patirtis, nes kaip paskui isaiskejo ji net netaip galvojo, kad vyksta laidotuves, net ta pakasima i zeme ji mane , kad jokio karsto nera, kad imeta zmogu ir uzkasa. Istikruju manau reikia sprest patiems pagal vaika ar jis gali tai matyti.
I tikrai artimu zominiu laidotuves vesciausi 
i pazystamu ne tikrai dar maza, spes Pritariu kad tai irgi auklejimas, bet jei imanoma vaiko tuo neapkrauti tai ir nereikia
i pazystamu ne tikrai dar maza, spes Pritariu kad tai irgi auklejimas, bet jei imanoma vaiko tuo neapkrauti tai ir nereikia
Teko kelis kartus vestis, bet į mirusiuosius neleidau žiūrėti. Pats procesas ir mirties faktas jiems buvo naudingas auklėjimo ir supratimo/brendimo prasme. Nereikia dirbtinai vengti to, kas neišvengiama: ar tai žmogus, ar gyvūnas. Netektis yra netektis. Vaikai turi žinoti ir suprasti, kad ne viskas amžina. Tiesiog vaikam suprantama kalba tai paaiškini.
Aš asmeniškai manau taip: vaikams tikrai nepakenks jei dalyvaus laidotuvėse, bet tik nuo tam tikro amžiaus, pvz bent jau iki 5-7-rių metų aš vengdavau vaikus vestis į laidotuves, nes nemanau, kad mažiem vaikam to tikrai reikia. Visad manydavau ir manau taip "mažiukam ne vieta laidotuvėse".
Bet, su vaikais mums nebūdavo ši tema tabu, mes visad pasikalbėdavom apie tai, nes juk mirtis - neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Žinoma, pasitaikė porą kartų kai teko vežtis į laidotuves, ir kai tai buvo pirmi tie kartai, stengiausi iššsiaiškinti kaip mano vaikai isivaizduoja ir supranta tą dalyką, o tada dar pasikalbėdavom išsamiau apie tai, ir visad perspėdavau ko galima tikėtis ten nuvažiavus, kad nebūtų jiems baugu ir neišsigąstų pamačius pvz tokį vaizdą kaip kokia teta garsiai rauda ar močiūtė garsiai sielvartauja...Nes visad laikiausi tokios nuostatos, kad jeigu jau vaikas dalyvauja laidotuvėse, tai jis turi būti iš anksto tinkamai parengtas tam, ką gali pamatyti, išgirsti iki ceremonijos, per, ar po jos. Nes juk būna taip, kad mes visi tiek maži tiek dideli, visad bijom dažniausiai to ko nesuprantam...tai sukelia baimę, nesaugumo jausmą...
Ir dar, niekad neversdavau važiuoti, dalyvauti laidotuvėse, jei to kuris vienas iš vaikų nenorėjo.
Bet jau pvz Visų Šventųjų ir Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) dieną visad su vaikais drauge lankydavom ir lankom artimųjų kapus, nuo mažų dienų (išskyrus jei labai blogas oras ar serga tuo metu). Vaikai žino ir supranta kas tai per diena, kodėl reikia prižiūrėti tvarkyti kapus, kam degamos žvakutės ir t.t. Beja tą dieną žvakučių uždegimą jie priima tai kaip "savo pareigą", visad uždega patys, tokia tradicija pas mus šeimoje. Tad pasikartosiu, kaip ir minėjau, mirties reiškinio pokalbis ta tema pas mus nėra tabu.
Beja, dėl laidotuvių, pati turiu iš vaikystės nekokius prisiminimus, netgi baimė išsivysčiusi ilgam laikui buvo...
Mat kai buvau vaikas, nieks manęs neklausė, ar nori važiuoti dalyvauti ar ne, man kaip vaikui buvo nemalonu ir baugu, ypač ta mano baimė sustiprėjo tuomet (ir ilgam, nes vaiko fantazija juk begalinė ir laki), kai po laidotuvių praėjus tam tikram laikui per atsitiktinumą pamačiau filmą apie numirėlių prisikėlimą iš karstų. Dabar tai juokinga, bet tuomet kai man buvo 5-keri metai, man tikrai buvo nejuokinga ir buvau labai išsigandusi, ir dar ilgai bijojau, kažkas panašaus buvo vos ne į tokios baimės fobiją, ir į laidotuves tikrai nenorėdavau važiuoti. Mat kai esi 5-rių metų vaikas, tai ypatingai tie vaizdiniai naktį prieš užmiegant sustiprėdavo, vaizduotė kitaip sakant...
Mano mama to ilgą laiką nežinojo, papasakojautai jau tik tada kai studentė buvau...Taigi, mat ir tėvai ne visada gali įtarti ir suprasti kas vaiko galvelėje dedasi.
Štai tokia mano asmeninė nuomonė ir tokia asmeninė mano patirtis.
O kitiem galiu pasakyti tik tiek, kiek žmonių tiek nuomonių, ir tikriausiai visi yra savaip teisūs...
Bet, su vaikais mums nebūdavo ši tema tabu, mes visad pasikalbėdavom apie tai, nes juk mirtis - neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Žinoma, pasitaikė porą kartų kai teko vežtis į laidotuves, ir kai tai buvo pirmi tie kartai, stengiausi iššsiaiškinti kaip mano vaikai isivaizduoja ir supranta tą dalyką, o tada dar pasikalbėdavom išsamiau apie tai, ir visad perspėdavau ko galima tikėtis ten nuvažiavus, kad nebūtų jiems baugu ir neišsigąstų pamačius pvz tokį vaizdą kaip kokia teta garsiai rauda ar močiūtė garsiai sielvartauja...Nes visad laikiausi tokios nuostatos, kad jeigu jau vaikas dalyvauja laidotuvėse, tai jis turi būti iš anksto tinkamai parengtas tam, ką gali pamatyti, išgirsti iki ceremonijos, per, ar po jos. Nes juk būna taip, kad mes visi tiek maži tiek dideli, visad bijom dažniausiai to ko nesuprantam...tai sukelia baimę, nesaugumo jausmą...
Ir dar, niekad neversdavau važiuoti, dalyvauti laidotuvėse, jei to kuris vienas iš vaikų nenorėjo.
Bet jau pvz Visų Šventųjų ir Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) dieną visad su vaikais drauge lankydavom ir lankom artimųjų kapus, nuo mažų dienų (išskyrus jei labai blogas oras ar serga tuo metu). Vaikai žino ir supranta kas tai per diena, kodėl reikia prižiūrėti tvarkyti kapus, kam degamos žvakutės ir t.t. Beja tą dieną žvakučių uždegimą jie priima tai kaip "savo pareigą", visad uždega patys, tokia tradicija pas mus šeimoje. Tad pasikartosiu, kaip ir minėjau, mirties reiškinio pokalbis ta tema pas mus nėra tabu.
Beja, dėl laidotuvių, pati turiu iš vaikystės nekokius prisiminimus, netgi baimė išsivysčiusi ilgam laikui buvo...
Mat kai buvau vaikas, nieks manęs neklausė, ar nori važiuoti dalyvauti ar ne, man kaip vaikui buvo nemalonu ir baugu, ypač ta mano baimė sustiprėjo tuomet (ir ilgam, nes vaiko fantazija juk begalinė ir laki), kai po laidotuvių praėjus tam tikram laikui per atsitiktinumą pamačiau filmą apie numirėlių prisikėlimą iš karstų. Dabar tai juokinga, bet tuomet kai man buvo 5-keri metai, man tikrai buvo nejuokinga ir buvau labai išsigandusi, ir dar ilgai bijojau, kažkas panašaus buvo vos ne į tokios baimės fobiją, ir į laidotuves tikrai nenorėdavau važiuoti. Mat kai esi 5-rių metų vaikas, tai ypatingai tie vaizdiniai naktį prieš užmiegant sustiprėdavo, vaizduotė kitaip sakant...
Mano mama to ilgą laiką nežinojo, papasakojautai jau tik tada kai studentė buvau...Taigi, mat ir tėvai ne visada gali įtarti ir suprasti kas vaiko galvelėje dedasi.
Štai tokia mano asmeninė nuomonė ir tokia asmeninė mano patirtis.
O kitiem galiu pasakyti tik tiek, kiek žmonių tiek nuomonių, ir tikriausiai visi yra savaip teisūs...
As taip pat manau, kad vaikams laiduotuvese - ne vieta. Bet ne todel, kad jie bijos ir pan, o todel kad daug vaiku sukelia gali kelti triuksma, nes dar nesupras, jog ir kodel reikia rimties. Kaip zinia, ne visiems vaikams uztenka pasakyti: 'Netriuksmaukit'. Atsimenu kai pati buvau maza - guli zmogus ir guli, o visi aplinkui verkia. Nei baisu, nei ka, uztat puiki proga susitikti su pusseseremis / pusbroliais. Mano manymu uztenka atsisveikinti atvesti ir viskas. O apie mirti kad pakabeti nebutinai laiduotuviu reikia.
QUOTE(Vendetta @ 2009 09 22, 14:58)
As taip pat manau, kad vaikams laiduotuvese - ne vieta. Bet ne todel, kad jie bijos ir pan, o todel kad daug vaiku sukelia gali kelti triuksma, nes dar nesupras, jog ir kodel reikia rimties. Kaip zinia, ne visiems vaikams uztenka pasakyti: 'Netriuksmaukit'. Atsimenu kai pati buvau maza - guli zmogus ir guli, o visi aplinkui verkia. Nei baisu, nei ka, uztat puiki proga susitikti su pusseseremis / pusbroliais. Mano manymu uztenka atsisveikinti atvesti ir viskas. O apie mirti kad pakabeti nebutinai laiduotuviu reikia.
na aš tai stengiuosi vaiko nesivesti į laidotuves, mums tik 4 metukai, nemanau, kad jam suprantamas toks dalykas... metu apturėjome daug netekčių, ir nei į vienas nesivedžiau ..ir taip užteko visokių klausimų, va kaip tik šiandien maniškis nei iš šio nei iš to užklausė "Mama, o kada mes mirsim?" ir tokiu rimtu veidu, kad išsižiojau.. arba paklausia, "kodėl visos močiutės numiršta?".. as už tai, kad reikia leisti vaikams pasidžiaugti vaikyste , o neužkrauti vaiko rūpesčiais nuo mažens.. kas iš to jei jis mato visus pasižliumbusius, ar dar baisiau kai kai kurie visiškai praranda savitvardą. jau suaugusiems nepriimtina, o ka vaikas gali pagalvoti ir kaip ji gali paveikti. įdomu ką šiuo kalusimu sako psichologai..bet aš už nerūpestinga vaikystę, viskas įvyks palaipsniui, manęs asmeniškai močiutė niekad nesivesdavo į "pagrabus"..viskam savas laikas..
..ir taip užteko visokių klausimų, va kaip tik šiandien maniškis nei iš šio nei iš to užklausė "Mama, o kada mes mirsim?" ir tokiu rimtu veidu, kad išsižiojau.. arba paklausia, "kodėl visos močiutės numiršta?".. as už tai, kad reikia leisti vaikams pasidžiaugti vaikyste , o neužkrauti vaiko rūpesčiais nuo mažens.. kas iš to jei jis mato visus pasižliumbusius, ar dar baisiau kai kai kurie visiškai praranda savitvardą. jau suaugusiems nepriimtina, o ka vaikas gali pagalvoti ir kaip ji gali paveikti. įdomu ką šiuo kalusimu sako psichologai..bet aš už nerūpestinga vaikystę, viskas įvyks palaipsniui, manęs asmeniškai močiutė niekad nesivesdavo į "pagrabus"..viskam savas laikas..
