Ar dalyvauti laidotuvėse kartu su vaikais?

#145
QUOTE(#Mia# @ 2008 05 20, 12:04)
O kas cia blogo, kad mirti vaikas priima kaip naturalu dalyka?


na cia nieko blogo, kaip tik gerai, jei tai tik taip ir yra kaip galvojam.. As pati asmeniskai labai bijau mirties.. ne savo, o artimuju.. gal del to ir norisi apsaugoti vaikus nuo sito jausmo??

bet as manau, kad savo vaikui kiek imanoma isaiskinau kas yra mirtis, tikiuosi, kad viska padariau gerai ir jo netraumavau..
Atsakyti
#146
[quote=letaDJ,2008 05 21, 16:00]
na cia nieko blogo, kaip tik gerai, jei tai tik taip ir yra kaip galvojam.. As pati asmeniskai labai bijau mirties.. ne savo, o artimuju.. gal del to ir norisi apsaugoti vaikus nuo sito jausmo??

Aš taip pat labai išgyvenu artimųjų netektį, deja jau palaidojau senelį, kuris gyveno kartu, o kai sūnui buvo treji, labai netikėtai žuvo pusbrolis kuriam tebuvo 19 metų. Savo sūnui paaiškinau kad jis iškeliavo į dangų pas angeliukus. Dabar jam penkeri, mes dažnai aplankom artimųjų kapus, ir jis mato kaip mes ten tvarkomės, atnešam gėlių ir žvakutes uždegam. Jis pats paklausia kada važiuosim aplankyti. Tik va nežinau ar tokiam vaikui nebūtų per sunku pamatyti kas realybėje būna su žmogumi kuris miršta. Mes turim dar prosenelę, kuri nelabai jau gali pasigirti gera sveikata, beje ir proanūkai ją labai myli, matosi kelis kart per savaitę. Ir nežinau, o tiksliau net bijau pagalvoti kad jos kažkada nebus ir kas tada...
Atsakyti
#147
Viskas priklauso nuo amžiaus.Manau, kad vaiko iki kokiu 10 ar 12 metų tikrai nesivesčiau į laidotuves...Per didelė trauma mažam vaikui suvokti mirtį...Žinau iš savo patirties... verysad.gif
Atsakyti
#148
Manau jeigu nera butina tai ir nereikia g.gif
Atsakyti
#149
Manau, viskas priklauso nuo tėvų požiūrio, auklėjimo, aiškinimų ir t.t.

Deja, bet nėra namų, kurių nebūtų aplankiusi mirtis verysad.gif
Galvoju, kad vaikai, kokio amžiaus jie bebūtų, išgyvena netektį taip, kaip ją pateikia, pergyvena tėvai.
Mane mažą mergaitę dabar jau a.a. mano močiutė karts nuo karto nusivesdavo į kaimynų laidotuves, aiškindavo kokios yra apeigos, kaip reikia elgtis ir melstis prie mirusiojo ir t.t. angel_sadangel.gif ir iš savo patirties galiu pasakyti, kad sugebu išlikti pakankamai stabilios emocinės būsenos, įvykus artimųjų netekčiai.

Kai mirė mano mylima močiutė, mano dukrytei tebuvo 2 metukai. Bet mes atvežėm ją prie karsto, pabuvom kokį 10 min, paaiškinom, kad močiutė išėjo pas dievą. Ir mažoji labai gerai prisimena, ypač kai būnam ant kapų, vis mini "kaip močiutė miegojo tarp gėlyčių, o dabar čia miega". bet mes negąsdinom vaiko: "kaip baisu mirtis" ir t.t. juk viskas yra natūralu.
O vat anūkai, kurie jau yra beveik paaugliai, tėvų dėka savo močiutės laidotuvėse nebuvo doh.gif MANAU, TAI NETEISINGA. Žinoma, žmogų reikia mylėti ir prisiminti gyvą, bet paskutinę pagarbą turi atiduoti ir suaugę, ir vaikai. aišku, aš kalbu apie artimiausių žmonių ratą. manau, nebūtina vaiko imti į kiekvienas įvykusias laidotuves.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Agnelė: 13 kovo 2009 - 13:18
#150
Manau, kad mažiukam nėra reikalo dalyvauti laidotuvėse,
jei nėra kur palikti, tada jau pakaitom su vyru ar kitais artimaisiai užimčiau vaiką, bet į tas patalpas nevesčiau.
Atsakyti
#151
Ziurint kokio jie amziaus ir kaip svarbus giminaitis. Paaugli galima vestis, bet ir tai i mociutes laidotuves, o ne i kokio tolimesnio zmogaus. Nes tie vaizdai baisus, su verksmais ir t.t. Vat jei urna, tai tada geriau
Atsakyti
#152
as kol kas neimu savo vaiko i laidotuves, na bet jei mirtu tikrai artimas, tada imciau ir vaika, nesvarbu koks butu amzius
Atsakyti
#153
Mes neseniai palaidojom mano teti, dukrytei jis buvo pats nuostabiausias zmogus, ji vis dar klausia kodel senelis turejo mirti. Jai paaiskinome, kad senelis dabar danguje, tai ji susigalvojo, kad senelis yra pati ryskiausia zvaigzdute nes senelis buvo labai geras, o kitos zvaigzdutes tai kiti zmones. Taip jau yra, kad vaziuodami i kaima pravaziuojam kapines, ji stebi ir sako "labas seneliuk" kai einam ant kapiniu visada jas "tvarko" sako seneliui turi buti grazu. Kai pasakem, kad senelis mire buvo daug klausimu kodel, kaip ir t.t. Prie karsto ji buvo viena vieninteli karta, nes kai paliete ranka ir pajuto, kad kunas saltas nebeejo...
Toks yra gyvenimas, taciau nemanau, kad vaikus reiketu vestis i laidotuves, kai tai yra artimas giminaitis tada jau neisvengiama...
Atsakyti
#154
nesuprantu poziurio, kad vaiko nereikia, nedera, negalima... vestis i laidotuves. suprantu jei velionis atrodo baisiai po kokios avarijos ar pan. tai tada taip vaizdas nemalonus net suaugusiam. bet kitu atveju.. na vaikas pats svaime pamates karste gulinti zmogu tikrai neissigas ir jokiu ten soku negaus... jei ramiai be panikos jam bus paaiskinta kas ir kaip.
as prisimenu kai buvau maza, mane mano mociute temdavosi vos ne i kiekvienas laidotuves, zinoma as tuos zmones pazinojau (mociutes seserys broliai- dazni sveciai mociutes namuose), stebedavau kaip rauda susirinkusieji, stebedavau kaip uzkasamas karstas i zeme... ir ne karto nei issigandau, nesibaisejau, nesislykstejau. zinojau kas yra mirtis.
dabar turiu savo dukreles. didzioji 5m zino kas yra mirtis, nors ir neteko prarast jai artimo zmogaus. tiesiog ant komodos, kabo nuotrauka mano tevo (jis mire kai as dar net vedus nebuvau). zinoma, kad ji klause kas cia toks? paaiskinus, kad senelis, klause kur jis yra. tada savaime suprantama buvo paaiskinta apie mirti. kas ir kaip. kartu lankom kapus.
o kai syki teko vykti i laidotuves, svetimo zmogaus man, bet artimo mano brolienei. tai kartu pasiemiau ir savo dukreles. su mintim, kad va vyresnioji pamatys kas yra tos laidotuves ir kaip viskas vyksta. (mazoji dar nieko nesuprato)
na ir jokio siaubo, jokios baimes, ar dar ko panasaus ji nepatyre.
Atsakem i visus dominancius klausimus.
Atsakyti
#155
QUOTE(Agnelė @ 2009 03 13, 13:17)
Manau, viskas priklauso nuo tėvų požiūrio, auklėjimo, aiškinimų ir t.t.

Deja, bet nėra namų, kurių nebūtų aplankiusi mirtis verysad.gif
Galvoju, kad vaikai, kokio amžiaus jie bebūtų, išgyvena netektį taip, kaip ją pateikia, pergyvena tėvai.
Mane mažą mergaitę dabar jau a.a. mano močiutė karts nuo karto nusivesdavo  į kaimynų laidotuves, aiškindavo kokios yra apeigos, kaip reikia elgtis ir melstis prie mirusiojo ir t.t.  angel_sadangel.gif ir iš savo patirties galiu pasakyti, kad sugebu išlikti pakankamai stabilios emocinės būsenos, įvykus artimųjų netekčiai.

Kai mirė mano mylima močiutė, mano dukrytei tebuvo 2 metukai. Bet mes atvežėm ją prie karsto, pabuvom kokį 10 min, paaiškinom, kad močiutė išėjo pas dievą. Ir mažoji labai gerai prisimena, ypač kai būnam ant kapų, vis mini "kaip močiutė miegojo tarp gėlyčių, o dabar čia miega". bet mes negąsdinom vaiko: "kaip baisu mirtis" ir t.t. juk viskas yra natūralu.
O vat anūkai, kurie jau yra beveik paaugliai, tėvų dėka savo močiutės laidotuvėse nebuvo doh.gif  MANAU, TAI NETEISINGA. Žinoma, žmogų reikia mylėti ir prisiminti gyvą, bet paskutinę pagarbą turi atiduoti ir suaugę, ir vaikai. aišku, aš kalbu apie artimiausių žmonių ratą. manau, nebūtina vaiko imti į kiekvienas įvykusias laidotuves.

Labai pritariu siai nuomonei,reikia vaika atsvesti ir parodyti,paaiskinti.As pati veziau dukra i laidotuves,manau kad reikia. O ka reikia pasakyti kai vaikas prisimena kad buvo mociute,gyveno ten toli,o kur ji dabar???????? Nu nezinociau ne ka pasakyti.Nusiveziau kartu paaiskinau,kad cia jos promociute,kad dabarjau mire,lankysim kapelius,uzdeksim zvakutes.O dabar kai vaziuojam(lapkricio1d)ji visada prisimena,ka jai pasakojau,ir pilnai supranta kur vaziuoja.
Atsakyti
#156
O aš manau, kad vaikus reikia vestis į laidotuves. Ir nieko jiems ten neatsitiks, jie reaguoja tikrai ne taip kaip suaugę (daug natūraliau), na nebent yra prisiklausę kokių kraupumų apie mirtį.
Aš pirmą kartą laidotuvėse sudalyvavau būdama 4 metukų, tada žuvo mano vienintelis dėdė ir vienintelis pusbrolis (buvo 1 metukų). Dėdės veidas buvo uždengtas, nes sužalotas, o pusbrolio veidukas irgi buvo uždengtas, bet paskui atidengė. Pamenu, kad mane buvo prinešę prie karstelio pažiūrėti. Dar atsimenu epizodą kapinėse, kai prieš užkasant reikėjo smėliuko saują į kapą įmesti, bučiau ir kibirą ten saujom primetus, jei būtų leidę. Neatsimenu daugiau nieko, ką man ten pasakojo ir kaip nuteikinėjo, daugiau jokių prisiminimų neliko.
Kai mirė mano promočiutė, buvau gal 10 metų (nepamenu geria), buvo labai sunkūs laikai, ir ji buvo pašarvota mūsų bute (ten iki šiol gyvenu). Iš to atsimenu, kad man labai patiko, kad užklijavo langus juodai, uždengė spintas tame kambaryje. Dar pamenu, kad stengiausi atrodyti labai rimta, kai fotografavo prie karsto (šito niekaip nesuprantu, kam reikia fotografuoto).
Dabar daug jautriau ir skaudžiau reaguoju į pažįstamų ir artimųjų mirtį nei vaikystėje.

P.S. aš iš vaikystės daug skaudžiau atsimenu momentą, kai nepelnytai gavau diržo...

Taigi remdamasi savo patirtimi savo vaikų tikrai "nesaugočiau" nuo tokių gyvenimo situacijų kaip laidotuvės.
Atsakyti