na va, vel as cia, pries pusmeti pasisakinejau ir daba papasakosiu kaip dalyvavo mano vaikai proseneles laidotuvese.
mano vaiku prosenele mire jau budama 95m. tad tai naturali senatves mirtis. ir mano abi dukreles vienai buvo 2.5m kitai 5.10m. dalyvavo tiek sermenyse tiek laidotuvese. ir prabuvo ten beveik visa laika, nes ir as ten visa laika buvau. tiesa mano vaikms tai nebuvo artimas zogus, nes matydavo jie ja labai retai, gyveno kitame lietuvos gale ir paskutinius 10savo gyvenimo metu turejo senatvine silpnaprotyste.
mazoji vis prasydavo ja pakelti parodyti babusia (mes taip ja vadinom). paimdavau ant ranku prieidavom prie karsto, mazoji sakydavo "babusia mega".
ir vyresnioji vis karts nuo karto nueidavo paziureti babusia.
zinoma kadangi jos ten prabudavo visa diena, tai ir siusdavo ir isdykaudavo. bet niekas i ju isdykavimus nekreipe demesio ir niekam jos netrugde. tik kai giesmininkai giedojo jass issiveze teta pas save.
per laidotuves taip pat jos buvo salia, stebejo verkianciuosius. stebejo susidomejusi, kaip uzkasamas karstas. o kai uzkase sako," ko vis dar verkiat, gi jau uzkase"...
po to kuri laika, sermenys buvo pagrindine zaidimu tema namuose, na bet nematau tame nieko bloga, nes ji tai prieme kaip eilini kakoki tai ivyki ir tiek.