Aš savo vaikų iki kokių 8-9 metų nevedžiau. Buvau kategoriškai prieš. Žinoma, lengva šnekėt, kai nieko iš labai artimų tuomet neteko laidoti. Į savo senelių laidotuves nesivedžiau.
Pasakysiu kodėl. Pati buvau gal kokių 5 metų, kai mirė prosenelė. Iki šiol labai ryškiai matau tą vaizdą... man tada buvo siaubingai baisu. Naktimis verkdavau, negalėdavau užmigt, nes įsivaizduodavau kaip ant manęs užvožia karsto dangtį...
Nepatikėsit, bet iki šiol bijau lavonų... (nors man jau 40 m.)
sendien pati gryzau is laidotuviu 
vaiko nesiveziau.manau kad iki kokiu 10m isvis nereikia,bet cia reiktu atsizvelgt i kiekviena vaika atsikrai.pvz as esu silpnu nervu pati ir mirus bociui prie karsto apsipyliau kraujais iskart mane isvede,o pas babyte jau koki men iki mirties nejau nes jau tada nebegalejau matyt kaip mylimiausias zmogus merdi(iki siol save grauziu kad taip padariau) o prie karsto jau po bociaus nieks manes nebeleido bijojo kad isvis bus blogai... O i kapines vaika vezuosi ir pakalbam apie tai
vaiko nesiveziau.manau kad iki kokiu 10m isvis nereikia,bet cia reiktu atsizvelgt i kiekviena vaika atsikrai.pvz as esu silpnu nervu pati ir mirus bociui prie karsto apsipyliau kraujais iskart mane isvede,o pas babyte jau koki men iki mirties nejau nes jau tada nebegalejau matyt kaip mylimiausias zmogus merdi(iki siol save grauziu kad taip padariau) o prie karsto jau po bociaus nieks manes nebeleido bijojo kad isvis bus blogai... O i kapines vaika vezuosi ir pakalbam apie tai
Vaikai neturetu dalyvauti laidotuvese 
nes juos tai gali paveikti ne kaip.
nes juos tai gali paveikti ne kaip.
Ar tikrai verta iki 10 metų auginti vaikus šiltnamiuose, kuriuose nėra mirties? 
Dabartiniame informacijos amžiuje gal geriau tėvams padėti vaikui susiformuoti sveiką požiūrį į mirtį kaip į natūralų ir neišvengiamą procesą, o ne kaip į procesą, kurio tiesiog nėra. Taip ir auga anekdotų herojai...
Klausimas veterinarui:
Nusipirkau jūros kiaulytę, apgyvendinau akvariume, iki viršaus pripyliau jūros vandens, įmečiau jai ėdalo. Gyvūnėlis truputį paplaukiojo ir atsigulė ant dugno pamiegoti. Dabar jau 4-ta diena jūros kiaulytė kažkodėl miega. Kai prabus, kuo man ją maitinti?
Dabartiniame informacijos amžiuje gal geriau tėvams padėti vaikui susiformuoti sveiką požiūrį į mirtį kaip į natūralų ir neišvengiamą procesą, o ne kaip į procesą, kurio tiesiog nėra. Taip ir auga anekdotų herojai... Klausimas veterinarui:
Nusipirkau jūros kiaulytę, apgyvendinau akvariume, iki viršaus pripyliau jūros vandens, įmečiau jai ėdalo. Gyvūnėlis truputį paplaukiojo ir atsigulė ant dugno pamiegoti. Dabar jau 4-ta diena jūros kiaulytė kažkodėl miega. Kai prabus, kuo man ją maitinti?
Aš pati 3 metukų buvau mamos tetos laidotuvėse. Kažkaip tėvai sugebėjo man paaiškinti, kas čia vyksta ir niekas manęs ten netraumavo 
Mažyliai negali adekvačiai priimti labai stiprių momentų - nei gimimo, nei mirties, ir sakyti, kad tai šiltnamio sąlygų sudarymas, yra sakyčiau žiauroka, tiksliau, panašu, kad žmogus mažai susidūręs su mažais vaikais ir tipiškomis jų baimėmis. Aš čia turiu omenyje ne pabuvimą kokioj šarvojimo salėj, o būtent buvimą laidojant kapinėse, nes esu tikra, kad mažas vaikas niekaip nesusidarys teisingo vaizdo ir jokie aiškinimai čia negelbės. O kad neturės jokio supratimo apie mirtį, tai netiesa - juk jei vaikas artimai su tuo žmogum bendravo, tai aišku, matė jo ligą , ir dar reikia turėti omeny, kad vaikų intuicija ir fantazija daug didesnė. O ramiai pasivaikščioti po kapines visai kas kita. Nors gi visokių vaikų būna, kaip ir visokių laidotuvių, aš pati esu pastebėjusi, kad senų žmonių laidotuvės nieko paprastai ypatingai nesutraumuoja , bet jaunų, ir jei dar tai netikėta , tai 
QUOTE(DA_LI @ 2011 02 09, 20:59)
tiksliau, panašu, kad žmogus mažai susidūręs su mažais vaikais ir tipiškomis jų baimėmis. Aš čia turiu omenyje ne pabuvimą kokioj šarvojimo salėj, o būtent buvimą laidojant kapinėse
Neapsirikit
Bet tam ir yra tėvai, kad vaiko baimes neutralizuotų, ar ne? - lygiai taip pat, tam ir reikalingi tėvai, kad atsižvelgtų į laidotuvių ypatybes bei vaiko psichikos stiprumą ir nuspręstų dėl vaiko ėmimo į šermenis ar pačias laidotuves. Pritariu, kad šermenys traumuoja mažiau.
Apie laidojimą kapinėse. Taip, karstas ir jo užkasimas į žemę bei grumstų bumbsėjimas yra baisu. Kintanti lavono išvaizda - taip pat. Bet tai yra labai smagi tema vaikų tarpusavio pokalbiams, kurie išvirsta į "užkasa, kad neišliptų ir kaip pabaisa nepareitų", o tai yra ypač baisu tiems, kurie laidotuvėse niekada nebuvo buvę. Oj, smagiai pasakojome tokias istorijas antroje klasėje, kai staiga mirė pirmoji mokytoja, klasiokei, kuriai tai buvo pirmosios laidotuvės jos gyvenime - vargšė, labai bijojo
kai mirė mano tėtis,mano dukrai buvo 5 metai. Trumpai pabuvo šermenyse, buvo ir laidotuvėse, bet nematė,kaip leidosi karstas duobėn....na, nežinau, jokių traumų nebuvo, pasakėm, kad užmigo senelis visam laikui, ir kad kai būsim seni- mes irgi užmigsim, bet kol kas dar visi jauni esam...ir naktį miegojo,.....
Manau, kad itin jautrų vaiką gal ir nereikia vežtis, bet normalų - reikia pratinti su mirtim, kaip su natūraliu dalyku.
Manau, kad itin jautrų vaiką gal ir nereikia vežtis, bet normalų - reikia pratinti su mirtim, kaip su natūraliu dalyku.
mano 5 metu sunus praso vestis i laidotuves, labai daug klausia kas, kaip kur toliau, kaip ta siela iseina ir t.t. jokiu baimiu neturi, yra labai zingeidus. mirti priima kaip ir vaikas: sakau ar tu mirsi, atsako, aisku, kai pasensiu, kaip ir visi 
aisku seneliai dedes, tetos dar gyvi, nezinau kaip butu su labai artimu zmogumi...
aisku seneliai dedes, tetos dar gyvi, nezinau kaip butu su labai artimu zmogumi...
Buvau su vaiku du kartus sarvonese, pabuvome neilgai ir isejomes.
Teko laidoti močiutę, kai vaikui buvo tik pusė metų. Neturėjau kitos išeities, nes dar maitinau ir viskas vyko kitame mieste. Paskui labai neramus buvo, per miegus šokinėjo, verkė. Galvoju, kad ir nesupranta jie mažiukai kas vyksta, bet labai perima emocijas.
