Ar dalyvauti laidotuvėse kartu su vaikais?

#205
QUOTE(Minerva @ 2011 02 09, 16:50)
Ar tikrai verta iki 10 metų auginti vaikus šiltnamiuose, kuriuose nėra mirties? g.gif Dabartiniame informacijos amžiuje gal geriau tėvams padėti vaikui susiformuoti sveiką požiūrį į mirtį kaip į natūralų ir neišvengiamą procesą, o ne kaip į procesą, kurio tiesiog nėra. Taip ir auga anekdotų herojai...

Klausimas veterinarui:
Nusipirkau jūros kiaulytę, apgyvendinau akvariume, iki viršaus pripyliau jūros vandens, įmečiau jai ėdalo. Gyvūnėlis truputį paplaukiojo ir atsigulė ant dugno pamiegoti. Dabar jau 4-ta diena jūros kiaulytė kažkodėl miega. Kai prabus, kuo man ją maitinti?



QUOTE(Minerva @ 2011 02 09, 21:25)
Neapsirikit smile.gif

Bet tam ir yra tėvai, kad vaiko baimes neutralizuotų, ar ne? - lygiai taip pat, tam ir reikalingi tėvai, kad atsižvelgtų į laidotuvių ypatybes bei vaiko psichikos stiprumą ir nuspręstų dėl vaiko ėmimo į šermenis ar pačias laidotuves. Pritariu, kad šermenys traumuoja mažiau.

Apie laidojimą kapinėse. Taip, karstas ir jo užkasimas į žemę bei grumstų bumbsėjimas yra baisu. Kintanti lavono išvaizda - taip pat. Bet tai yra labai smagi tema vaikų tarpusavio pokalbiams, kurie išvirsta į "užkasa, kad neišliptų ir kaip pabaisa nepareitų", o tai yra ypač baisu tiems, kurie laidotuvėse niekada nebuvo buvę. Oj, smagiai pasakojome tokias istorijas antroje klasėje, kai staiga mirė pirmoji mokytoja, klasiokei, kuriai tai buvo pirmosios laidotuvės jos gyvenime - vargšė, labai bijojo cool.gif



Pritariu. Ir aciu, kad pralinksminai si vakara biggrin.gif
Atsakyti
#206
QUOTE(liza12 @ 2011 02 09, 17:36)
Vaikai neturetu dalyvauti laidotuvese  schmoll.gif  nes juos tai gali paveikti ne kaip.

thumbup.gif
Atsakyti
#207
priklausomai nuo auklejimo . paciu tevu mentaliteto ir kaip sugebama vaikui tai pateikti.kategorisko sprendimo mano manymu buti negali nei vieno nei kito.
Atsakyti
#208
Į šermenis vaikus visada ėmiau nuo pat mažens (kai senelė mirė, kaimynė ir t.t.), nes mokinome, jog su velioniu reikia atsisveikinti, jam sėkmės palinkėti, dūšelę palydėti. Kartais paprašydavau stebėti nabašniko pakaušį, ar jau švieselė matosi blush2.gif arba žvakes prižiūrėti, kad gink Die neužgestų ax.gif Taip jie būdavo "užsiėmę darbu" . Būdavo ir klausimų visokių :ar jam ne šalta? sakydavau kad nešalta, nes kostiumu šiltu aprengtas lotuliukas.gif Kodėl kojos surištos? Kad nepabėgtų lotuliukas.gif Kodėl mėlynas? Nes jis neturi kraujo ir jam nieko neskauda ir t.t. Niekada nebuvo jokių baimių ar problemų dėl nabašnikų. Į laidotuves neimam, jei tai vaikams nepažįstamas žmogus buvo. Vaikams tai pamokos, ir kartais vienintelis prisiminimas, kaip pvz. jis močiutę išlydėjo...Mano dukrai buvo 3 m. kai senelė viena pasimirė, ji nedaug ką prisimena apie ją, bet kad buvo labai graži su balta suknele (labai gražiai pašarvota buvo), ir dabar užaugus pamena.Manau, tai gerai. Viskas čia natūralu...Žalos tai visokie filmai ar multikai apie zombius ar neaiškios kilmės padarus pridaro, o ne natūralūs gyvenimo procesai. Aš taip manau...
Atsakyti
#209
Spresti kiekvienam manau asmeniskai 4u.gif

Kai mire mano tetis mano sunui buvo 7 metai , laidotuvese nedalyvavo o i sale atveze ir valandziuke pabuvo. manau to per akis pakanka . seip ..is esmes turbut as is tu kur pries kad vaikai bent iki 10m dalyvautu laidotuvese. Vistik reikia kad kazkiek suvoktu sia visa esme mirksiukas.gif

As ir pati einu i laidotuves tik pas artimiausius zmones ir tai..reikia pasiruosimo ziauruas psichologiskai unsure.gif Aciu D nedaug teko buti 4u.gif
Atsakyti
#210
QUOTE(brasta @ 2011 02 03, 17:37)
Pasakysiu kodėl. Pati buvau gal kokių 5 metų, kai mirė prosenelė. Iki šiol labai ryškiai matau tą vaizdą... man tada buvo siaubingai baisu. Naktimis verkdavau, negalėdavau užmigt, nes įsivaizduodavau kaip ant manęs užvožia karsto dangtį...
Nepatikėsit, bet iki šiol bijau lavonų... (nors man jau 40 m.)

Kaip mokyti vaikus, kai suaugę mirusių bijo labiau nei gyvųjų...Belieka gulėti po anklode ir drebėti fear.gif Gaila, kad Jums tada niekas nepaaiškino kas vyksta. Tokių procedūrų kaip karsto uždarymas aš vengdavau vaikams rodyti, ne tiek dėl pačio užvožimo, o dėl paaštrėjusios situacijos, kai visi puola paskutinę sekundę jį bučiuoti, garsiai raudoti, už rankų griebia, prašo atsikelti ir pan. Artėjant tam momentui vaikus ir dabar paprašau ko nors atnešti "iš mašinos" blush2.gif
Atsakyti
#211
QUOTE(dowilia @ 2007 01 14, 18:44)
Manau, kad vaikams būtų geriau nedalyvaut, galima vaiką apsaugot ,prisižiūrės gyvenime dar visko. Aš pati nenoriu dalyvaut, man atrodo,kad daug geriau prisimint mylimą žmogų gyvą, o ne žiūrėt į karstą ir dar labiau aštrint jausmus.

Kol nesuvoksime, kad pas velionį einam DĖL JO, o ne DĖL SAVĘS, tol ir egzistuos panašios interpretacijos. Prie karsto atėjus reikia maldų negailėti, artimuosius už rankos laikyti, o ne spoksoti į nabašniką ir kinkas drebinti ax.gif Čia ir susiduriame su visišku nenoru pasigilinti į tokius momentus, labai sureikšminame AŠ ir mano pojūčiai čia svarbiausi ir pan. O tada prasideda vaiduokliai, bildukai ir t.t. Tinkamai palydėtas nabašnikas- niekada negrįžta ir sapnuose nelanko...Suvokimą formuoja šeimos tradicijos, kaip suprantamas IŠĖJIMAS, kas vyksta toliau?, kiek tai priklauso nuo manęs ir koks mano vaidmuo šiame procese? Jei patys negalime atsakyti į šiuos klausimus, tai ir vaikams paaiškinti sunku. Ne visi linkę gilintis...Žinoma, jei vaikas nebuvęs bažnyčioje (kaip viena forumietė rašė), visai negirdėjęs maldų, klebono ramaus balso, choro giesmių, niekada nepatyręs tylos momento, tai šuolis tiesiai į šermenis- tikras šokas. Taigi, viskas priklauso nuo mūsų pačių, suaugusių.
Atsakyti
#212
Gyvenau kaime, kažkaip natūraliai tos kaimynų laidotuvės į gyvenimą įėjo. Mama vesdavosi visus vakarus kartu, labai patikdavo tos a kapela giedamos senovinės giesmės su nesuprantamais žodžiais [siela čysčiuj kenčiančia]. Dabar beveik visos naujosios giesmės popsiniais bumčikais atrodo. Pavydžiu savo draugei žemaitei, kurios tėviškėj dar ir dabar Kalnus gieda.
Pamenu, buvau jau beveik penkerių, kai laidojo kaimynų močiutę, tai kita vieniša kaimynė senolė, visų vadinama Barnadisia, ir sako: Tik neik arti, žiūrėk, atsisės ir tave į grabą [karstą] įsitrauks. O aš jai ryžtingai: Ką čia niekus kalbi, jei numirė, tai niekad nebeatsisės.
Kad artimieji verkia, taip pat atrodė natūralu - gailisi. Nors man jau nemažai metų, palaidojau daug artimų žmonių, niekada negalėjau per laidotuves verkti (tuo sukeldama daug apkalbų), ir baisiausias momentas - ne kai pradeda žemes berti, o kai paima karstą ant juostų ir ištraukia iš po jo lentas - tai tarsi kelias į bedugnę ax.gif
Atsakyti
#213
Kažkada gavau gerą patarimą, kad vaiką į laidotuves galima vestis tada, jei pats sugebėsi išlikti ramus. Tuo patarimu ir vadovaujuosi.
Atsakyti
#214
QUOTE(arna @ 2011 12 27, 15:42)
Kažkada gavau gerą patarimą, kad vaiką į laidotuves galima vestis tada, jei pats sugebėsi išlikti ramus. Tuo patarimu ir vadovaujuosi.


Taip, tačiau kai mirė mano vyras, o sūnui buvo 5 metai, tai išlikti ramiai buvo sunku, o sūnų atsivesti norėjau, ir jam gal net paprasčiau buvo nei man.
Atsakyti
#215
As manau, kad vaikas turi zinoti apie netekti ir turi dalyvauti, gal ne visa laika, bet atvaziuoti, pamatyti butinai. negalima vaiko auginti siltnamio salygomis!
Atsakyti
#216
QUOTE(PievaIeva @ 2012 02 23, 08:55)
As manau, kad vaikas turi zinoti apie netekti ir turi dalyvauti, gal ne visa laika, bet atvaziuoti, pamatyti butinai. negalima vaiko auginti siltnamio salygomis!


Prie ko čia šiltnamio sąlygos?? ohmy.gif
Atsakyti