savo 5metu mergina karta vedziaus i laidotuves.Po ju nakty atbego issigandus ir sako ,kad sapnavo mirusia teta ir dar ,kad nenori kad mes mirtume.Todel daugiau nebesivesiu
aš nemanau, kad vesiuosi jei jau kas nutiktų, nenorėčiau mažylei sukelti blogų emocijų, spės ji su jomis...pati jaučiuosi be galo blogai po tokių dalykų, tai ką jau bekalbėti apie vaiką 
QUOTE(#Mia# @ 2007 01 14, 18:36)
O tu galvoji tavo vaikas nebijos laidotuviu, lygiai taip pat nesuprasdamas, kodel nusistates ir kodel jaucia baime.
Jei pacios mamos priimtu tai kaip gyvenima, lygiai taip pat (ir dar lengviau) vaikai priimtu mirti. Ir nejaustu baimes, ir negalvotu, kad galima ziureti multikus, kuriuose daug ziaurumo (ir mamos to nebijo), bet negalima ziureti gyvenima. Paprasciausia gyvenima.
Jei pacios mamos priimtu tai kaip gyvenima, lygiai taip pat (ir dar lengviau) vaikai priimtu mirti. Ir nejaustu baimes, ir negalvotu, kad galima ziureti multikus, kuriuose daug ziaurumo (ir mamos to nebijo), bet negalima ziureti gyvenima. Paprasciausia gyvenima.
2003 metais mire mano mociute.Dukra liko namie,nes 6 metu vaikui dar ankstoka.Tegul prisimena gyva mociute.tiesiog cia mano nuomone.
Del mirties
maciau ir matau nemazai(nes dirbu ligonineje)Zinau,kad yra gyvenimas ir mirtis-sie dalykai eina kartu
Pati dalyvavau daug laidotuviu nes mano mociute giedojo chore. Tai labai daznai eidavau su ja nes per atostogas, savaitgalius, budavau pas ja, o vakare nebudavo su kuo likti nes senelis irgi choristas. Nebaisus buvo tie lavonai, bet ir nemalonus. Baime ateidavo veliau kai buni viena ir prisimeni kiek kartu buvai prie mirties Ta baime turbut pazistama ir zmogui nebuvusiam laidotuvese, taciau as turedavau ka prisiminti vaizduoteje.
Savo vaiku kategoriskai nevesciau. Su amzium keiciasi mano pacios poziuris i laidotuves, ir su "tradicinem, nes toks gyvenimas", nelabai noriu savo vaiku supazindint. Is tikro cia ne tik lietuviska kultura, graikai labai panasiai viska rengia, turbut ir kitos salys, bet man nepatinka. Kas keista pas lietuvius, tai tas fotografavimasis prie karsto. Paskui ir vaikai ziuri foto albumus, pilnus lavonu. I atsisveikinima prie karsto savo vaiko nesivesciau, bet jei po laidotuviu butu pazistamu, artimuju, susitikimas prisimenant ta zmogu - atsivesciau mielai. Nors neturiu neigiamos nuomones kai zmones i jas vedasi, ju valia, bet savo vesti nenoreciau.
Ta baime turbut pazistama ir zmogui nebuvusiam laidotuvese, taciau as turedavau ka prisiminti vaizduoteje.Savo vaiku kategoriskai nevesciau. Su amzium keiciasi mano pacios poziuris i laidotuves, ir su "tradicinem, nes toks gyvenimas", nelabai noriu savo vaiku supazindint. Is tikro cia ne tik lietuviska kultura, graikai labai panasiai viska rengia, turbut ir kitos salys, bet man nepatinka. Kas keista pas lietuvius, tai tas fotografavimasis prie karsto. Paskui ir vaikai ziuri foto albumus, pilnus lavonu. I atsisveikinima prie karsto savo vaiko nesivesciau, bet jei po laidotuviu butu pazistamu, artimuju, susitikimas prisimenant ta zmogu - atsivesciau mielai. Nors neturiu neigiamos nuomones kai zmones i jas vedasi, ju valia, bet savo vesti nenoreciau.
Prieš kelis metus mirė mūsų draugas, sunkii liga ir nebeliko jauno vyro. Liko trejų metukų dukrytė, tačiau jo našlė nusprendė mergytės nei į šarvojimą, nei į laidotuves nevesti, nieko jai nesakyti. Nemanau, kad tai gerai. Juolabiau, kad dabar ji jau turi antrą vyrą, kurį dukrytė vadina tėčiu. Tikrojo ji net neprisimena, o mama dar ir slopina jos prisiminimus. Manau, kad geriau vaiką pratinti nuo mažens - juk tai neišvengiama.
na as atsiklausiu ar nori eiti
kai mire mociute tai jai ir sakyt nereikejo kad reiks but visalaik prie jos pats vaikas suvokia
kai mire mociute tai jai ir sakyt nereikejo kad reiks but visalaik prie jos pats vaikas suvokia
Kai pries 4metus mire mano tetis,suneliui buvo 3 metai,jis buvo laidotuvese,as labai stebejausi,kad jis labai greitai suvoke mirti,nes jau per laidotuves pradejo kalbeti apie seneli praeitimi,kalbedamas apie ji jis sake,mes eidavom,zaisdavom.Pamenu buvo diena,mes tvarkinejomes,pasaliniu zmoniu dar nieko nebuvo susirinke,as sunui sakau eik Roberteli i kiema pazaisk,o jis sako as nenoriu as noriu cia su seneliu pabuti.Isivaizduokit sedi jis toks mazutis vienas prie karstelio,as jam sakau ar tu nebijai,jis sako ko?as juk su seneliu esu.
Papildyta:
Nuo gyvenimo niekur nepabegsim,manau vaikai ne siltnamiu geles,juos reikia ruosti gyvenimui.Mano sunus per laidotuves neverke,bet kai sugryzom is kapiniu islipo is masinos ir pradejo verkti,jam tik tada kai mes visi gryzom,oseneli palikom viena kapinese atejo suvokimas,kad tai pabaiga,kad daugiau jau senelio nebebus.Po to mes abu verkem,daug kalbejom,as jam pasakojau,kad senelis visada bus salia ir dziaugsis jo gerais darbais.Net dabar kai praejo keturi metai,mes daznai pakalbam apie seneli,pasidalinam prisiminimais.Nemanau,kad laidotuves paliko bloga pedsaka,tai paprasciausiai buvo gyvenimo pamoka.
Papildyta:
Nuo gyvenimo niekur nepabegsim,manau vaikai ne siltnamiu geles,juos reikia ruosti gyvenimui.Mano sunus per laidotuves neverke,bet kai sugryzom is kapiniu islipo is masinos ir pradejo verkti,jam tik tada kai mes visi gryzom,oseneli palikom viena kapinese atejo suvokimas,kad tai pabaiga,kad daugiau jau senelio nebebus.Po to mes abu verkem,daug kalbejom,as jam pasakojau,kad senelis visada bus salia ir dziaugsis jo gerais darbais.Net dabar kai praejo keturi metai,mes daznai pakalbam apie seneli,pasidalinam prisiminimais.Nemanau,kad laidotuves paliko bloga pedsaka,tai paprasciausiai buvo gyvenimo pamoka.
nesivesčiau savo vaiko į laidotuves aš pati prisimenu kai mane tėvai nusivedė į laidotuves, buvau gal septynių metų, ir man atodė kad miręs žmogus atsimerkia ir vėl užsimerkia . aš labai išsigandau nes nesupratau kas darosi 
tai dar ilgai negalėjau ramiai naktimis miegoti ir bijojau viena miegoti ir t.t
aš pati prisimenu kai mane tėvai nusivedė į laidotuves, buvau gal septynių metų, ir man atodė kad miręs žmogus atsimerkia ir vėl užsimerkia . aš labai išsigandau nes nesupratau kas darosi tai dar ilgai negalėjau ramiai naktimis miegoti ir bijojau viena miegoti ir t.t
Idomu, o gal kas skaite kokia psihologu nuomone apie tai. Man irgi baugu buvo veztis vaika i laidotuves. Na jis dar labai mazas, dar pusantru metuku neturi. Bet idomu, nuo kokio amziaus rekomenduoja specialistai supazindinti vaika su mirtim. As pati atsimenu nuo mazens mane vesdavosi, ir kai visai maza buvau, man tos laidotuves nieko nereiksdavo, viska priimdavau naturaliai. Baisu pradejo darytis tada, kai i mokykla jau ejau. Tada vaikai patys tarpusavy prisikalba apie visokius vaiduoklius ir pradeda bijoti. Todel ir savo vaikui galvoju reik papasakoti apie mirti ir laidotuves dar iki prades jis apie tai kalbetis su bendraamziais. Tik noreciau specialistu nuomones, kada jau metas.
As pati augau pas senelius pirmus keturis metus. Mažam miestelyje. Ten žmonės bendruomeniški, vieni kitus pažįsta. Tai ir laidotuvių ten būna daug. Seneliai mane labai dažnai vesdavosi į laidotuves. Man nebuvao nei baisu, nei per labai liūdna. Taip kad aš savo vaiką visuomet vesiu į laidotuves.
Manau, čia kaip ir su pasakom, kur žudomi drakonai. Dar nė vienas vaikas nuo tokių pasakų netapo žiaurus. Vaikai visai kitaip reaguoja nei suaugusieji. Taip kad nesijaudinkit, mamytės, nieko bloga, jei vaikai bus anksti supažindinti apie laidotuves. Klausimų vaikams aišku kils- ko tas senelis ar dar kas miega. Bet i klausimus galima labai ramiai atsakyti, paaiškinti, kad žmonės miršta. Vaikai kaip niekas kitas priima tai ramiai.
Papildyta:
Nesu psichologė, bet manau metas tada, kai vaikui iškyla klausimas. Juk kiekvienas vaikas individualus. Mano pusseserės, pusbroliai augina jau mokyklinukus. Jie vaikams atsakydavo į šiuos klausimus, kai vaikams tie klausimai iškildavo ir jokių problemų šiuo atžvilgiu nebuvo
Manau, čia kaip ir su pasakom, kur žudomi drakonai. Dar nė vienas vaikas nuo tokių pasakų netapo žiaurus. Vaikai visai kitaip reaguoja nei suaugusieji. Taip kad nesijaudinkit, mamytės, nieko bloga, jei vaikai bus anksti supažindinti apie laidotuves. Klausimų vaikams aišku kils- ko tas senelis ar dar kas miega. Bet i klausimus galima labai ramiai atsakyti, paaiškinti, kad žmonės miršta. Vaikai kaip niekas kitas priima tai ramiai.
Papildyta:
Nesu psichologė, bet manau metas tada, kai vaikui iškyla klausimas. Juk kiekvienas vaikas individualus. Mano pusseserės, pusbroliai augina jau mokyklinukus. Jie vaikams atsakydavo į šiuos klausimus, kai vaikams tie klausimai iškildavo ir jokių problemų šiuo atžvilgiu nebuvo
Man buvo 4 metai, kai žuvo tėtis. Per laidotuves mamai buvo blogiau, nei man.... Aš kažkaip ne iki galo viską supratau. Pajutau tik vėliau, kad tėčio nebėra. Labiausiai buvo gaila mamos.
Savo vaikus pirmąkart nusivedžiau į šarvojimo salę jau paauglius. Gerai, kad anksčiau neprireikė......
Savo vaikus pirmąkart nusivedžiau į šarvojimo salę jau paauglius. Gerai, kad anksčiau neprireikė......
