Aiškinamės sapnus toliau

Man taip kažkada yra buvę apie pusę metų. Bet mane tempdavosi su savimi net iki tokio lygio - esu užsienyje, mintys visai kitos ir kitur, viešbučio kambarys kažkodėl buvo su dviem lovomis, aš miegu vienoje, realiai. Sapnuoju, kad man už nugaros guli miręs žmogus, ir labai stipriai iš nugaros pusės mane apkabinęs per liemenį. Aš sapne tarytum prabundu ir bandau išsivaduoti nuo to apkabinimo. Manęs nepaleidžia, o dar stipriau suspaudžia. Aš dar stipriau bandau atsikabinti, įtempiu visas savo jėgas, atsispiriu kojomis į lovos kraštą ir bandau perlipti į kitą šalia esančią lovą, kad mane išgelbėtų. Šiaip taip pavyksta.
Bet viskas vyksta sapne konkrečiai tame kambaryje, kuriame aš realiai esu. Baldų išdėstymas visiškai identiškas.
Prabudau su baisiausiu siaubu.
Ir panašūs sapnai kartojosi taip dažnai, kad man tai net pradėjo trukdyti gyventi.


Kartą, tik atsikėlus, man paskambino vyresnio amžiaus moteris. Išdėsčiau situaciją, nes dar sunkiai buvau atsitokėjusi.
Ji man pasiūlė užpirkti mišias. Aš niekad pati to nebuvau dariusi, giminėje tai darydavo vyresni žmonės. Išsiaiškinau mechanizmą ir tvarką, man viską smulkiai išaiškino. Tik tame aiškinime buvo toks dalykas - yra priviligijuotos ir ne mišios. Skiriasi jų kaina. Man tai nepatiko. Ne dėl pinigų, bet pats principas.... juk čia dvasinis pasaulis....ne komercinis sandoris.
Bet tiek to. Nusprendžiau tai padaryti. Mintyse nuoširdžiai pasakiau, jog atleidžiu aš tam žmogui.
Bet tuo metu buvo kažkokios ligos epidemija ir aš stengiausi lankytis tik pačiose būtiniausiose vietose. Atidėjau mišių užpirkimą iki epidemijos pabaigos. Bet nuo tos dienos tuos košmariškus sapnus kaip ranka nuėmė. Mišių aš taip ir neužpirkau.

Taip ir nesupratau...
Kas tai, psichologija?
Bet kad atleidžiu aš ne kartą anksčiau esu mintyse sakiusi...

Žodžiu, klausimas man neaiškus, bet tai faktas. O tokie sapnai tęsėsi apie pusmetį.

Normalu po netekties sapnuoti tokius sapnus...Kai pilnai priimsi tai, kas įvyko, kai nusiraminsi, sapnai liausis...

Bet ar po kiekvienos mirties mes tai sapnuojame?
Juk per gyvenimą susiduriame su daugeliu mirčių.

Man toks tebuvo vienintelis atvejis.

Ar tavo tėvai dar gyvi? Jei taip, tu dar daug ko nepatyrei

Aš daug ką patyriau.

Šioje temoje mes kalbame apie sapnus, o ne patirtis. Kai žmogus patiria didelį stresą, normalu, kad miego metu jis atsipalaiduoja ir per sapnus pasišalina susikaupusios įtampos.

Aš tik atsakiau į tavo klausimą.

Mandagumas verčia.

Sutinku.
Mano senolė gerai išmanė sapnų reikšmes. Liaudiška patirtis. Ir šiaip išmintinga buvo-visas žolytes išmanė. Vaistinės paslaugos jai nebuvo reikalingos. Vaikystėje man patiko ten būti, o jai pasakoti. O vaikiška atmintis vos ne amžina.

Namuose turiu knygą sapnininką. Nežinau, iš kur. Nepamenu, kad būčiau pirkusi. Gal kas padovanojo...bet tai ne esmė.
Paskaitinėjau. Ir radau begalę neatitikimų su senolės aiškinimais man.

Suprantama, aš vadovaujuosi senolės aiškinimais. Ir praktiškai niekas man nesipildo.
Aš sapnuoju daug ir pilnomis "serijomis" ( ).
Taigi daugelį dalykų esu sapnavusi begalę kartų....
Žuvis - ašaros
Žalia mėsa - liga
Ištrauktas/iškritęs dantis - mirtis
Šluoti/plauti nešvarų kambarį - nelaimė ir t.t.

Bet turiu vieną sapną, kuris absoliučiai pildosi visą gyvenimą. Nesmagu būna jį susapnuoti.

Arba jei nesiliaus, tai bent jau pasikeis ir ji sapnuos tą vyriškį gražų, gyvą ir pan., dažniausiai būtent ant oro kaitos
Papildyta:

Tai žiūrint kiek tau brangus, svarbus, ypatingas ir pan. buvo mirusysis. Žiūrint kaip, kada jis mirė ir pan. Jei tarkime mirė ne itin brangintas senolis, tai tu tiesiog turbūt pasakai sau: ką padarysi, toks gyvenimas, visi mirsim, ilgai ir taip nugyveno, lai ilsisi ramybėje. O jei mirė jaunas, labai artimas žmogus, viską kitaip priimame, jeigu mums ne dzin. O jei mirė kažkas, dėl ko dar pats jauti kaltę tarkime, na maža ką, gal kažko nepadarei ar pan. Tai vėlgi, normalu, kad kankins košmarai, kol nesusitaikysi iki galo su tuo.

Galvoju, jog jautė kaltę man.

Bet tai ne koks nors vyras ( )

Mano atveju, kaltę jaučiau aš. Gal dar ir tebejaučiu, nors buvau įsitikinus, kad susitaikiau.
Šiandien vel panašus scenarijus naktį. Bėgimas autostrada, iki reanimacijos palatos, po to fotografuojuosi su tuo žmogumi, atsiminimui prieš jo mirtį.

Nieko nebesuprantu

Nežinau. Neturiu patirties.
Tik žinau, jog tai sunku.
Ir man štai tokiu būdu baigėsi.

Gal kas kitas patars.

Gal kaltės jausmas...? Bet jei kaltė netyčinė...psichologiškai reikia bandyti suvokti, jog tai ne kaltė. Egzistuoja atsitiktinumai ir dar visokie dalykai gyvenime.