Knygos, knygos, knygos...*69 Namučiai...

Neskaičiau "Meilės maisto", bet pritariu siūliusiai I. Allende "Afroditė", o nuo savęs dar pridedu - Lauros Esquivel "Kaip vanduo šokoladui". Abi (o ypač pirmoji) nuostabios!

marakeš su gimtadieniu

Oi kaip dekui

O Esquivel "Kaip vanduo šokoladui" skaiciau. Pats tas , ko norejau
Dar yra "Penki ketvirciai apelsino"" Truputi liudnoka, bent man sunkesne tokia del sokinejancio veiksmo.Bet vistiek isbandziau pora ten buvusiu receptu
Na, turiu tokia silpnybe

marakeš, su gimtadieniu !

Siūlau marakeš gimtadienio proga padovanot atsiliepimų apie perskaitytas knygas . Kas pradeda?

ačiū už sveikinimus ir pritariu

Prisidedu prie sveikinimų
kaip tik perskaičiau Gyvūlių ūkį, bandysiu ką nors parašyt

G. Orwell "Gyvulių ūkis"

Niekada per daug nesidomėjau apie valdymą Rusijoje, tik tiek kiek reikėdavo istorijos pamokoms, nes tai manęs per daug nedomino nei mokykloje, nei dabar. Tad skaitydama "Gyvulių ūkį" iš pradžių skaičiau kaip paprastą kūrinį, tačiau kuo toliau, tuo labiau pradėjau lyginti situaciją knygoje su situacija Rusijoje 20 a.

O ta situcaija tokia: gyvuliai susivienija ir nusprendžia išvaryti ūkio šeimininkus lauk ir gyventi laisvai tik sau, nevergaujant žmogui, nes, pasak juos: "Žmogus - vienintelis tikrasis mūsų priešas. Pašalinkite iš scenos žmogų, ir amžiams dings pagrindinė alkio ir persidirbimo priežastis. Žmogus - vienintelis padaras, kuris vartoja nieko pats negamindamas." Gyvulių ūkiui pradeda vadovautis kas gi daugiau, jeigu ne kiaulės, kurios sukūrė Septynis įsakymus:

1. Kas tik vaikšto dviem kojom, tas priešas.

2. Kas vaikšto keturiomis arba turi sparnus, tas draugas.

3. Jokiam gyvuliui nevalia dėvėti drabužių.

4. Jokiam gyvuliui nevalia gulėti lovoje

5. Jokiam gyvuliui nevalia gerti alkoholio.

6. Jokiam gyvuliui nevalia nužudyti jokio kito gyvulio.

7. Visi gyvuliai lygūs.

Tačiau ilgainiui kiaulės pradėjo jaustis viršesnėmis už kitus gyvulius: ėsdavo daugiau už kitus, dirbdavo mažiau ir tai pagrįsdavo neva jos yra ūkio smegenys, tad turi gauti daugiau ėdalo bei poilsio, kad galėtų kurti idėjas bei planus ūkio naudai. Galiausia kiaulės persikėlė į trobą, pradėjo gerti alkoholį ir net vaikščioti ant dviejų kojų. Kaip sakoma: "Įleisk kiaulę į bažnyčią, tai ir ant altoriaus užlips". Kad kiti gyvuliai nesukiltų supratę neteisybę, kiaulės pakoregavo Septynis įstatymus.

1. Kas tik vaikšto dviem kojom, tas priešas.

2. Kas vaikšto keturiomis arba turi sparnus, tas draugas.

3. Jokiam gyvuliui nevalia dėvėti drabužių.

4. Jokiam gyvuliui nevalia gulėti lovoje su patalais.

5. Jokiam gyvuliui nevalia gerti alkoholio nesaikingai.

6. Jokiam gyvuliui nevalia nužudyti jokio kito gyvulio be priežasties.

7. Visi gyvuliai lygūs, bet kai kurie lygesni už kitus.

Autorius tokia satyrine pasakėčia labai įžvalgiai pateikė situaciją Rusijoje, kritikuodamas žmonių apgaudinėjimą, išnaudojimą bei asmenybės kultą. Neseniai skaičiau G. Orwell'o "1984-ieji" ta pačia tematika, tačiau "Gyvulių ūkis" patiko daug labiau dėl savo ironijos ir puikaus palyginimo.

P.S. net nemaniau, kad yra filmas pagal šią knygą, treilerį įmečiau į savo blogą, dar jei kam įdomu ar nori pažiūrėt įkėliau pilnos trukmės animacinį filmuką pagal tą knygą, tik kiaulės jame labai jau baisiai atrodo

tikrai aprimusi tema paskutiniu metu.

marakeš, su gimtadieniu

ir atsiliepimas:

Xavier Herbert ,,Kaprikornija”

Aprėpdamas visą XX a. pradžią, šis klasikinis Australijos romanas pasakoja kvapą gniaužiančią australiečių – baltųjų, aborigenų ir azijiečių – istoriją, kuri kupina išdavysčių, žmogžudysčių ir kraują kaitinančios aistros niekinamoms, bet taip geidžiamoms aborigenėms moterims – Juodajam Aksomui. 1904 m. broliai Oskaras ir Markas Šilingsvortai atplaukia į Port Zodiaką Kaprikornijos pakrantėje dirbti eiliniais klerkais valdžios tarnyboje. Oskaras greitai pritampa, suklesti, pradeda naują gyvenimą kaip džentelmenas. O nutrūktgalvis Markas susideda su senuoju Nedu Kreiteriu, supažindinusiu jį su alkoholiu ir apsukusiu galvą pasakojimais apie jūrą, salas ir nuotykius su Juoduoju Aksomu. Negailestingą, sudėtingą ir atšiaurų Kaprikornijos pasaulį atskleis Marko sūnaus metiso Normano gyvenimas. Užaugęs su pramanyta kilmės istorija Normanas sužinos žiaurią tiesą ir bandys rasti sau vietą susiskaldžiusiame pasaulyje.

Knyga skaitėsi nevienodai. Ir įtraukė ji mane tik perkopus antrąjį šimtą (iš viso yra 576 psl), tad tikriausiai numanote, kad buvo noras ją dėti į šalį. Bet visgi viltis, kad ji taps įdomesnė (juk tiek gerų komentarų apie ją skaičiau!) paskatino skaityti toliau. Ir tikrai, kuo labiau į pabaigą, tuo viskas darėsi įdomiau, nors buvo puslapių, kuriuos skaičiau be didelio susidomėjimo.. Pati istorija tikrai įdomi, ypač sukelianti nemažai minčių. Neseniai mačiau filmą ,,The Help”, kuriame baltieji visaip engia juodaodžius, o šioje knygoje rašoma apie tai, kaip baltieji menkina aborigenus. O juk visi gyvena tame pačiame pasaulyje, kodėl žmonės turi kentėti vien dėl to, kad jų odos spalva kitokia?.. Labai gerai šia tema kalbės vienas veikėjas (vardų romane tikrai daugokai, o aš dar dažniausiai sunkiai juos įsimenu, tai šio tiksliai irgi nepasakysiu): ne visi baltieji protingi, ne visi aborigenai kvaili. Jeigu būtų suteiktos tam tikros sąlygos, aborigenai galėtų pasiekti daugiau nei daugelis baltųjų, gal net tapti išradėju… Ir tai, mano nuomone, yra absoliuti tiesa.

Romano ašis sukasi apie Normaną: pasakojama nuo pat jo gimimo iki tapimo vyru, perimančiu savo dėdės žemes. Aprašomi jo santykiai su dėde, pussesere, aplinkiniais, jo gimimo istorija. Jis pats- geltonskūris, kaip vadino daugelis, nevertas baltojo vardo. Knygoje aprašomi jo pakilimai ir nuopuoliai, jo jausmai ir bandymas kovoti dėl vietos po saule. Dėl vietos, kurioje jam nereiktų kentėti dėl netolerancijos. Apskritai, kai net patys artimiausi žmonės atsuka nugarą vien dėl to, kad bijo, kaip kiti reaguos į bendravimą su nebaltuoju, situacija tampa tikrai liūdna…

Taigi, kad ir kaip pradžioje kankinausi su šia knyga, bet galutinai perskaičiusi galiu pasakyti, kad patiko. Tiesa, jei kas tikisi meilės istorijos, tikrai turėtų nusivilti, nes knygoje jos nėra.

Ir jau pradėjau Erškėčių paukščius

ok, isirasau i sarasa
buvau kirpykloj savaitgali ir buvo padeta knygu, o ne zurnalu kaip iprastai. tai labai patiko pradejau vartyt adamkaus paskutine kadencija, paskaitinejau, ir pradejo kabinti - po kirpyklos iskart begau i knygyna tos knygos pirkt

aha tylu čia..
o erškėčių paukščiai man labai patiko norėčiau įsigyti ir dar kartą perskaityt, nors prieš metus tik skaičiau, bet siužėtas trinasi iš galvos, maišosi veikėjų išgyvenimai, įvykiai..


kaip gerai sugalvojo ir tikrai veiksminga, jeigu knygą po to ėjai pirkti

Aš "Didįjį Getsbį" įpusėjus, link pabaigos jau, gal pabaigsiu iki savaitgalio... bet nėra labai įdomu, kažkaip nuobodoka tikėjausi visai ko kito, nors turiu nuojautą, kad gali dar užkabinti..

Šiąnakt užbaigiau skaityti "Slapta istorija". Labai, labai patiko, negalėjau atsitraukti nuo knygos, rekomenduoju perskaityti. Kadangi dar kankino nemiga, tai pasiėmiau skaityti "Pirminių skaičių vienatvė". Irgi labai įtraukė, paryčiais numigau kelias valandas, atsikėliau ir užbaigiau knygą. Toms, kurios skaitė, noriu paklausti dėl pabaigos, nes nesupratau jos (tai kaip baigėsi Aličei? Prie to tvenkinio būdama, ji nusiskandino ar tik galvojo, ar tik .... Nu man tas paskutinis sakinys neaiškus ir viskas).
Dabar pradėjau skaityti "Konservų gatvė"