Knygų skaitytojų klubas, 80 tema

Kapitalo, zinoma, neskaiciau, bet toki jo vertinima girdziu ne pirma karta. Ideja buvo gera, tik iskraipyta...

Klopedija, Aš ir Morka, saulėtos, gėlėtos gimtadienio šventės.

Saramago buvo ir tas, ir tas

Man regis, vis tiek šiek tiek paprasčiau Kai kyla sunkumų, visgi yra kuo pasikliauti, galima priimti tai kaip kažkieno valią. Per išpažintį išsakyti savo prasikaltimus (bent jau katalikai). O netikintis ką, lieka pats dorotis su savo nuodėmėm Tikintieji paprastai buriasi į bendruomenes, taigi mažesnė tikimybė, kad jausis vieniši, atsiskyrę. Ir palaikymo/paramos sulauks. Tikintysis, priimdamas sprendimus (pavyzdžiui, dėl dirbtinio apvaisinimo ar pan.), gali remtis Bažnyčios mokymu, o ateistas pats turi apsispręsti. Net ir tikinčiųjų šeima bent jau teoriškai turėtų būti darnesnė, jei tikrai, nebutaforiškai ją kuria. Vaikams turėtų būti lengviau įdiegti elgesio principus. O ateistas juk neprisiekia, netiki tuo kol mirtis mus išskirs Gal tiesmukiškai pasakysiu, bet bent jau teoriškai tikintis žmogus turėtų jaustis gyvenąs prasmingesnį gyvenimą.
Beje, vis dar skaitau „Dievo neturtėlį“. Labai atsiprašau, jei ką įžeisiu, bet man tas savęs kankinimas, skurdas ir kt. panašu į fanatizmą Dolitle, ačiū už kantrybę

Nesutinku. Savo atveju nejaučiu jokios beprasmybės, ir vieniša tikrai nesijaučiu. Ir visai nepavydžiu nei butaforiniams, nei tikriesiems tikintiesiems. Jie turi savo gyvenimą ir požiūrį, aš savo. Tik sakyčiau, kad ateistai taip įkyriai neperša savo pažiūrų kitiems.

Daug minčių diskusijoms...Tik tokioms diskusijoms reikia laiko ir beje diskusijos su religiniu prieskoniu dažniausiai nenuveda prie kompromisų-tai tieisog perdaug jautri tema..







Šiaip gaila, bet ne visada turiu pakankamai laiko sudėliot visus argumentus, stengiuosi labai viską trumpinti, šiek tiek paironizuoti ar net pašaržuot, todėl gal ir gaunasi nesusipratimai..

Pvz. matau rutuliojasi tema apie Šventą Raštą, kad kaip galiu jį laikyt literatūros kūriniu, o Saramago knygą prilygint vienai iš Evangelijų Na, taip sugretinau tuos dalykus, bet ne taip jau visai tiesiogine prasme..

Kaip tik norėjau pasakyt, kad yra žmonių, kurie net Dan Brauną paskaitę priėmė ten viską už gryną pinigą-palaikė istorine knyga..Tas pats ir su Saramagu-paskaito žmonės ir prilygina tai tam tikrai Evangelijos versijai..Nors tai tėra tik rašytojo išmonė...Vat tame aš ir matau šiokį tokį pavojų neapsisprendusiems -ir turbūt būtent todėl knyga vadinama eretiška..






Išmanė Šventą Raštą ir net nutarė jį patobulint-savo "geresne" versija

Juokauju-visai nepiktybiškai



Kai kalbėjau apie ateistus, kuriuos gerbiu, tai vat tokius žmones ir turėjau omeny Ir be jokios ironijos!
Mano tėvas yra būtent toks žmogus-visiškas ateistas, į bažnyčią užsuka tik privalomais atvejais iš pagarbos tradicijoms ...Beje visą Šventą Raštą perskaitęs tris kartus skirtingom kalbom...Nuo to tikinčiu nepasidarė...
Bet lygiai taip pat nemanau, kad įtikėtų Saramago versija

Vėl gi kalbėjau ne apie tai-apie tai..Skaityt galima ir tą, ir kitką, svarbu kokiom idėjom tiki..Viena yra skaityt Šventą Raštą dėl įdomumo ar ieškant ten istorinės tiesos, visai kas kita kaip tikėjimo knygą..

Ir dar kartą rizikuosiu sugretint-viena yra skaityt Saramagą kaip liteartūros kūrinį ir savotišką fantastiką ir visai kas kita įtikėt jo biblijinių įvykių versija..
Net jei ir pati Biblija nėra istoriškai teisinga (o taip greičiausiai ir yra), bet ji yra tam tikras idėjinis pagrindas krikščionių tikėjimui-jinai teisinga idėjiniam lygmeny krikščionims..



Paprastų paaiškinimų turbūt nėra aplamai-ar esi tikintis, ar nelabai..Gyvenime visada daug kas lieka už paslapties širmos..Todėl žmonės ir ieško, nerimsta ir gilinasi..

Bet jei priklausai tam tikrai konfesijai, bent jau daugeliu klausimų siūlomi gatavi atsakymai

Manau ne Main Kampf darė įtaką, ar Kapitalas. Jos tiesiog buvo savo laikų bestseleriai, atitiko laiko dvasią ir atsirado "laiku ir vietoje". O fašizmas kaip ir kt. ideologijos atsirado tikrai ne knygą perskaičius. Man rodos, kad esu ir Lenino raštus varčiusi, kad Kapitalą ir Main Kampf skaičiau tai tikrai. Man dėl to nei šilta nei šalta, iš vis draust knygas yra nusikaltimas, bet kita vertus kažkokie kriterijai turėtų būti, nes knygos gali papult į vaikų , paauglių rankas. Arba katalikų Bažnyčia manau, turi teisę ką nors uždraust pasmerkt, jie mano, kad tai įžeidžia jų religiją. Likusiam pasauliui tai atrodys nesąmonė. Aš norėčiau vaikus apsaugot nuo smurtinės literatūros, tokios, kuri galėtų šokiruot, sužalot psichologiškai, kažkam tai irgi gali pasirodyt nesąmonė. Oj čia slidus reikalas su tais draudimais. Turbūt viskas priklauso nuo aplinkos kurioje gyveni, nuo laikmečio, auklėjimo, puoselėjamų vertybių, nuo mokėjimo atsirinkt.

Nu ačiū Dievui ( ) yra žmonių, kurie mane suprato visiškai teisingai
Net dar daugiau-suformulavo viską trumpiau, aiškiau ir tiksliau negu aš su savo blevyzgom ir šiek tiek skubotais papezėjimais
Būtent tai ir turėjau omney

O dėl Saramago tos "evangelijos" irgi nesakau, kad kategoriškai neskaityčiau-reikia gi pažint "priešą"
Nors mane stabdo tai, kad pats Saramagas kaip autorius nesužavėjo ir dar bijau, kad labai nervintų tos biblijinės interpretacijos apie vedusį Jėzų ..

Bet kas ten žino-jei jau skaitau "Merginą su drakono tatuiruotę" -ir net pagaliau vakar pajaučiau, kad ir mane "įtraukė" (maždaug nuo 200 psl.), tai niekada nesakau niekada..




Na kur jau vienintelė-gal net su per dideliu entuzaizmu reiškiau savo neigiamą nuomonę į kairę ir į dešinę..
Sorry, esu emocionali-tai jau mano silpnybė...




Sveika, šimtas metų



Turėtų jaustis, jei tikrai sugeba tvirtai tikėti ir priimt Dievo valią-bet tai jau savotiška dovana...
"Dievo netirtėlį" laikau eilėj, bet vis neprisiruošiu...



Visokių yra abiejose barikadų pusėse..Daug kas kaltina krikščionybę istorinaiis nusiklatimais..Bet praeitam amžiui turbūt daugiau nuskaltimų žmonijai padaryta po ateizmo vėliava...

na, šiuo konkrečiu atveju užkliuvo visų pirma pačiam Kingui. O Picoult man panaši į maitvanagį

Man kaip tik susidaro kitokia nuomone..Pastaraisiais metais, kai teko nemažai pasimakaluot tikinčiųjų bendruomenėse, pabendraut su dvasininkais, vienuoliais, tai net tarp vienuolių sutinku žmonių, kurie sako-"kartais taip ir nesuprantu-ar aš tikrai tikintis, o gal aplamai nemoku tikėti"..
Man toks įspūdis, kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių..
Protu tikėjimo neįmanoma suvokt-tik širdim...Pasikartosiu, tai dovana, kurios gali niekad taip ir nesulaukt, arba staiga nukris iš dangaus netikėčiausiom aplinkybėm..

Vis dar diskutuojam



vis dar vyksta. Bes kai giminėje pacitavau ne tą, ką reikią žmogui, kuris tiesiog tiki, o Šv. Rašto neskaitė ir neskaitys - oi, kas buvo
kam įdomu - paskaitykit ką gi veikė Lotas ir jo dvi dukros po Sodomos ir Gomoros žūties. labai įdomus trumparegiškumo ir rezignacjios pavyzdys. Hmm.... ir tikėjimas pas juos buvo susvyravęs



šią mintį nors ant sienų rašyk




čia aš apie deginimą pirma parašiau. Todėl, kad kai bažnyčia knygas uždrausdavo, jos buvo sudeginamos. Taigis ne iš knygynų išimdavo

nors ne taip seniai kai kur Harį Poterį degino



oi, Rasma - odos spalva ne asmenybė




o gal Koraną?



man duoda. ir nelaikau jos atsilikusia.



Žinai - aš irgi "prasikankinau" su šia knyga, ir nieko nesupratau. Bet nuraminau save, kad čia - romanas, o ne biografinė knyga. mano manymu Kazandzakis smarkiai persūdė

Dabar jau labiau tavo nuomonę supratau. Gal. šiek tiek ir paprasčiau, bet...


Tai nereiškia, kad tuos atsakymus tiesiog praryji.

Tas gyvenimo prasmės, bendrumo su Dievu, žmonėmis jausmas yra malonė. Deja, ne kiekvienam skirta. Va, ta tema daug diskutavau ir... vis dar širdelę skauda, nes yra dalykų, kuriuos man sunku priimti, kurie kelia abejones. Oi, užsivedžiau