Laimė vis įsigudrina nenueiti į pasimatymus, kuriuos jai paskiriame, ir pasirodo tada, kai jos visai nelaukiame. (Pascal Bruckner)
QUOTE(Mėlyna♥ @ 2012 02 26, 20:36)
Laimė vis įsigudrina nenueiti į pasimatymus, kuriuos jai paskiriame, ir pasirodo tada, kai jos visai nelaukiame. (Pascal Bruckner)
cia ne i tema,bet lb grazus jusu suniukas:)
*Tikra meilė -kai atleidi tam žmogui tai, ko negalėtum atleisti pats sau.
*Skauda tada, kai tu negali gyventi be žmogaus, kuris gali gyventi be tavęs.
*Pas tikrus vyrus - moterys laimingos. Pas likusius - stiprios.
*Skauda tada, kai tu negali gyventi be žmogaus, kuris gali gyventi be tavęs.
*Pas tikrus vyrus - moterys laimingos. Pas likusius - stiprios.
QUOTE(ugnisa @ 2012 02 24, 20:14)
Taip, parduodam meilę. Kiek pirksite ir kokios norėsite? Sakote pageidaujate TIKROS? Deja, neturime. Šios retos rūšies jau kelis mėnesius, o gal metus negauname. O ta, kuri guli lentynoje, palikta pirkėjo. Šiek tiek apgeltusi, na, tiesą pasakius, jau gerokai dvokianti. Šiaip jau ji, nemokama. Bet kam jums ji? Išduosiu paslaptį, dabar ji nelabai madinga, nors ir reta, bet visai nepaklausi. Viena visam gyvenimui
Juk taip nuobodu, dėl to reikia taip daug nuolat stengtis, tiesiog per daug rūpesčių.
Gal geriau imkite nieko rimto arba 11minučių, ar tik ne po vieną, 1001 ir 1 naktis, ši ypač populiari, kiekvieną naktį vis kito skonio.
Imate šią? Puikus pasirinkimas. Galite atsiskaityti pinigais, dirbtinėm šypsenom ar šaltais mechaniškais apkabinimais, ar suvaidinta šiluma.
Ačiū, neužmirškite apsilankyti po mėnesio. Gal ką naujo atvešime.
Gal geriau imkite nieko rimto arba 11minučių, ar tik ne po vieną, 1001 ir 1 naktis, ši ypač populiari, kiekvieną naktį vis kito skonio.
Imate šią? Puikus pasirinkimas. Galite atsiskaityti pinigais, dirbtinėm šypsenom ar šaltais mechaniškais apkabinimais, ar suvaidinta šiluma.
Ačiū, neužmirškite apsilankyti po mėnesio. Gal ką naujo atvešime.
Įdomu...
QUOTE(devolesa @ 2012 02 26, 22:06)
Kvailas žmogus nei atleidžia, nei pamiršta , naivus ir atleidžia, ir pamiršta, o išmintingas atleidžia, bet nepamiršta.
/Thomas Szasz/
/Thomas Szasz/
Aš matau, kad žmonės kvaili, kai skundžiasi didelėmis kančiomis. Skausmas ne toks didelis, tik štai krūtinė, kurioje jis turi tilpti, paprastai per ankšta. H. Heinė
Patiko savaitgalį perskaityta mintis apie laiko tėkmę ir kasdienius dalykus, kurie labai greit nugrimsta į praeitį
"Ir pavasris nėra pats tinkamiausias laikas tokiems dalykams, nes viskas jau nuspėta ir nulemta ilgomis žiemos naktimis, kai to pavasario dar nebuvo nė ženklo: žemei-žolė ar javas, medžiui-lapas, gėlei- žiedas, o žmogui - savo ateities laukimas. Kiekvieną rytą ji įspraudžia į delną nedidelį dar šaltą akmenuką: štai tavo diena, o iš kitos saujos liepia išmesti kitą akmenuką, bet per naktį jau tavo sušildytąm jau įprastai, nebejaučiamai gulintį po sulenktais pirštais. Atlenksi pirštus - ir akmenukas pats išslys iš delno, nukris žemyn, į žemę, į praeitį. Ateis kita diena- ir vėl įspraus saujon kitą šaltą akmenuką, o vakarykštį šiltą vėl lieps išmesti. Visą gyvenimą taip ir mėtysi tuos akmenukus: gavęs iš ateities - numesi praeičiai, nespėjęs jo gerai nei apžiūrėti, nei atsidžiaugti. Iš ten, iš aukštai, gal iš gandro skrydžio, žmogus turėtų atrodyti kaip vaikas, žaidžiantis ant upės kranto ir mėtantis į vandenį margus nugludintus akmenukus: nespėjo dar nuskęsti vienas, o jis jau meta kitą, neįžiūrėjęs gerai srovės nunešto ratilo..."
Romualdas Granauskas, romanas "Rūkas virš slėnių"
"Ir pavasris nėra pats tinkamiausias laikas tokiems dalykams, nes viskas jau nuspėta ir nulemta ilgomis žiemos naktimis, kai to pavasario dar nebuvo nė ženklo: žemei-žolė ar javas, medžiui-lapas, gėlei- žiedas, o žmogui - savo ateities laukimas. Kiekvieną rytą ji įspraudžia į delną nedidelį dar šaltą akmenuką: štai tavo diena, o iš kitos saujos liepia išmesti kitą akmenuką, bet per naktį jau tavo sušildytąm jau įprastai, nebejaučiamai gulintį po sulenktais pirštais. Atlenksi pirštus - ir akmenukas pats išslys iš delno, nukris žemyn, į žemę, į praeitį. Ateis kita diena- ir vėl įspraus saujon kitą šaltą akmenuką, o vakarykštį šiltą vėl lieps išmesti. Visą gyvenimą taip ir mėtysi tuos akmenukus: gavęs iš ateities - numesi praeičiai, nespėjęs jo gerai nei apžiūrėti, nei atsidžiaugti. Iš ten, iš aukštai, gal iš gandro skrydžio, žmogus turėtų atrodyti kaip vaikas, žaidžiantis ant upės kranto ir mėtantis į vandenį margus nugludintus akmenukus: nespėjo dar nuskęsti vienas, o jis jau meta kitą, neįžiūrėjęs gerai srovės nunešto ratilo..."
Romualdas Granauskas, romanas "Rūkas virš slėnių"
Daug šoku, -dažniausiai į akis. 
Gražių man nereikia, besidedantys protingais manęs nedomina, per rimtų aš nesuprantu, o padorūs man nerašo
Vaikausi paskutinio mados klyksmo. Bėgu paskui ir klykiu.
Gražių man nereikia, besidedantys protingais manęs nedomina, per rimtų aš nesuprantu, o padorūs man nerašo
Vaikausi paskutinio mados klyksmo. Bėgu paskui ir klykiu.
