Dienos sentensijos

Blogos kojos ir gerą galvą iš kelio išveda

Jei alkanas niekas nemato, jei nuogas -visi

Apie ateitį reikia galvoti, bet nereikia del jos kankintis

Brangink laiką! Tai medžiaga, iš kurios padarytas gyvenimas.....

PASIRINKIMAS

Žmogelį slėgė nesibaigiantys gyvenimo vargai. Jis atėjo guostis pas garsų dvasios mokytoją:
- Nebegaliu daugiau! Tokio gyvenimo neištversiu.
Mokytojas paėmė saują pelenų ir subėrė juos į skaidraus vandens stiklinę, stovėjusią ant stalo. Vanduo susidrumstė ir pajuodo.
... Mokytojas tarė:
- Tai – tavo kančios.
Ir išpylė vandenį.
Tada vėl paėmė saują pelenų, tokią kaip pirmoji, parodė ją žmogui ir, persisvėręs pro langą, sviedė pelenus į jūrą.
Jie akimirksniu išsisklaidė, o jūra liko tokia kaip buvusi.
- Matai? – pasakė mokytojas. – Kiekvieną dieną reikia apsispręsti, kuo būti: ar vandens stikline, ar jūra.

Pernelyg daug mažų širdžių, pernelyg daug svyruojančių sielų, pernelyg daug siauro mąstymo ir šiurkščių rankų. Labiausiai mūsų laikais stinga drąsos. Ne kvailo akių draskymo, ne pavojingo nutrūktgalviškumo, bet tikros drąsos, kuri bet kurio sunkumo akivaizdoje leistų ramiai ištarti: "Išeitis vis tiek yra, ir aš ją būtinai rasiu."

(Bruno Ferrero. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 309-310 p.

Nesėkmė - tai galimybė pradėti iš naujo, bet protingiau.
/Henry Ford/

Lazda turi du galus, ir tau pasiseks, jei negausi su abiem.

Gerai cia pasakyta, man patiko

*Džiaugsmas įeina į kambarį. Jis atsargiai įsitaiso ant palangės,norėdamas pažiūrėti,ar yra čia laukiamas. (K. Cherninas)

*Mano tėvas mokė,kas sąskaita yra kaip verkiantis vaikas-į ją tuoj at reikia atkreipti dėmesį. (A.M. Lindberg)

*Kiek kartų esame girdėję žodžius:"Kaip? aš jam atidaviau paskutinius marškinius,o dabar pažvelk,ką jis man padarė", arba štai tokius:"Aš jam atidaviau geriausius gyvenimo metus ir pažiūrėk,kuo jis man atsilygino:. Jei mes dovanojame dovaną ar darome paslaugą ir laukiame atlygio,tai ne dovana,o prekyba.

*Įsivaizduok, kiek mažai būtų geros muzikos,jeidu,pavyzdžiui, dirigentas atsisakytų groti Bethoveno pektąją simfonijąvien tik dėl to,kad jo klausytojai galbūt jau girdėjo ją anksčiau. (A.P. Herbertas)

*Po 8000 nesėkmingų bandymų su nikelio ir geležies akumuliatoriumi T. Edisonas pasakė:"Na,mes bent jau žinome 8000 dalykų,kurie neveikia". (R. Milikanas)

Bloga zinia -laikas skrenda. Gera zinia - tu jo pilotas.

Jeigu prie šiandienos ranką pridėsi, mažiau priklausysi nuo rytojaus. Seneka

Gyvenimas yra komedija tiems, kurie galvoja, ir tragedija tiems, kurie jaučia.
Martis Larnis

Kiek žmoguje gerumo, tiek jame ir gyvenimo.
R. V. Emersonas

Tiesą sakant, tik nedaugelis gyvena šiandien. Dauguma rengiasi gyventi vėliau.
Dž. Sviftas

Branginkite laiką, „nes dienos yra piktos.“ Taip glaustai pasakyta… Dienos apgaulingos, gyvenimas trumpas, todėl tai reikia prisiminti, tai reikia jausti visa širdimi ir suprasti, koks vertingas tas laikas, kuris mums skirtas. Kai kurie žmonės mano, jog galvoti apie laiko bėgsmą – tolygu galvoti apie tai, kas liūdna, kas kelia nykias ir niūrias mintis. Tačiau yra visai kitaip. Priešingai, sulig kiekviena minute laikas priartina mus prie amžinybės, kiekvieną minutę jis mūsų klausia: „Ką tu padarei vardan jos?“
Juk mes svečiai šioje žemėje. Mes svečiai – trumpam, labai trumpam laikui; išėję iš paslapties ir grįžtantys į paslaptį. Tačiau Viešpats atskleidžia mums, kad šis trumpas gyvenimas yra mums nepaprastai reikšmingas, nes jis yra amžinybės mokykla, čia mūsų siela, mūsų asmenybė, mūsų sąžinė – visa, kas mumyse yra dieviško, čia auga ir bręsta.
Ir kaip baisu žmogui, kuris iššvaistė savo laiką, išeikvojo jį aibėms niekučių, menkiems, apgailėtiniems dalykams. Jis atsigręžia, ir pasirodo – gyvenimas jau praėjo, iššvaistytas menkiems rūpesčiams, tuščiai, bevaisei plepalynei, kažkokiems reikalams, apie kuriuos gal net nevertėjo galvoti. Laikas praeina.
Laiko negalima pasukti atgal nė vienai sekundei, todėl apaštalas ir maldauja mūsų: „Branginkite laiką, neeikvokite jo tuščiai, nepraleiskite jo tuščiažodžiaudami, dykaduoniaudami. Prisiminkite, jog kiekviena minutė brangi, už kiekvieną valandą žmogus gali sumokėti amžinu gyvenimų“. Kai mes galvojame apie tai, keičiasi požiūris į gyvenimą, į savo pareigą, į savo darbus, – į viską, kas mus supa. Mes daromės taupūs žinodami, kad ryt poryt mes galime būti pakviesti atsiskaityti. Įsivaizduokime, kad dabar, šiandien visi turime žūti. Pusė iš mūsų palaužti sunkių ligų jau artėja prie gyvenimo saulėlydžio. Kiti taip pat gali beregint, akimirksniu numirti.
Dar sykį kartoju: tai nėra akstinas liūdėti – tai mintys apie teisingą gyvenimą, apie atsakomybę – ką mes išsinešime ir kokie atrodysime, ką mes spėjome ir įstengėme nuveikti šiame gyvenime iš to, ko reikalavo mūsų sąžinė, mūsų pareiga. Koks nuostabus darosi gyvenimas, kai jauti atsakomybę, koks jis tampa imlus! Mintis, jog mūsų ateis, turi suteikti mums žvalumo, stiprybės, turi neleisti mums suglebti, pulti į neviltį, abejingumą, smulkmeniškumą, menkystę. Štai kodėl senovėje žmonės buvo pratę laikyti žmogaus kaukolę namuose, kad ji primintų mirtį, ir netgi su užrašu „Memento mori“ – „Prisimink mirtį“. Prisimink tam, kad gyventum teisingai, kad gyventum susikaupęs, gyventum protu, meile, darbu, suprasdamas, kad mums tai duota trumpam.
Kiek aplink mėtosi akmenų! Milijonai, milijardai, mes mindom juos praeidami – nepastebime. O auksas randamas mažais trupinėliais. Ir vienas gramas kainuoja daug pinigų,- todėl, kad jo mažai. Tai štai laikas – kaip auksas – brangus. Todėl tegu kiekvienas iš jūsų laikosi tvirtos taisyklės – branginti laiką. Jeigu dirbi – dirbk, jeigu meldiesi – melskis, jeigu ilsiesi – ilsėkis. Bet nieko nedera daryti be nuovokos, netvarkingai.
Yra baisūs žodžiai: „Užmušti laiką“. Teisingi žodžiai, bet baisūs. Todėl, kad laikas – tai mūsų gyvenimas. Ir jeigu mes „užmušame“, tuščiai eikvojame laiką, mes „užmušame“ savo pačių gyvenimą. Pasitikrinkite, pagalvokite apie tai, pasistenkite, kad niekas nepraeitų veltui, tuščiai, nenaudingai, nemokšiškai.
Ir galiausiai: kai apaštalas mums sako – tausokite laiką, nes „dienos yra piktos“ tai mus moko skirti, kas gyvenime reikšmingiausia, svarbiausia, o kai ne taip svarbu. Svarbiausia – tai, kas daro mus žmonėmis. Svarbiausia – tai, ką pasiimsime su savimi anapus, tie bruožai, kurie liks, kai mes sukriošime, susensime, sunyksime – mirtingi kūnu, bet amžini siela. Svarbiausia – tai, ką kiekvienas iš mūsų kaip brangenybę sukaups šiame gyvenime. Visa kita tik tarnauja tam. Mes maitinamės, rengiamės, dirbame, kad palaikytume savo gyvastį, o tai reikalinga tam, kad stiprėtų mūsų dvasia, nes jeigu tokio tikslo neturime, kuo gi mes skiriamės nuo bet kurio žvėries ar medžio, kuris taip pat minta, auga ir dauginasi?
Tad tausokime laiką – ir savo sielai, ir savo gyvenimui – ir vertinkime jį kaip didžią Dievo dovaną. Aš pažįstu kelis žmones, kurie mirtinai sirgo ir Viešpats suteikė jiems laiko. Kaip jie brangino jį, kaip dėkojo Dievui, kad jiems duota metai, dveji, nežinia kiek. Štai tada jie ir pajuto, kaip jo reikia – laiko. Tam kam gi mums su jumis laukti kažkokių mirtinų pavojų ar ligų, verčiau jau šiandien įsiklausykime į apaštalo žodžius – „tausokite laiką, „nes dienos yra piktos“.
Autorius: Aleksandras Menis