Šuniuko įsigyjimas, kai vaikas dar mažas

Niu man atrodo vetas šiek tiek nusimano apie šunis
o apie dresura - tai šuniukus galima vesti 3 ar 4 mėnesiu kol dar pilnai charakteris nesusiformavo ( galima vesti jau ir nuo 2mėn. bet va dar vieno skiepo truksta, tai geriau ir nerizikuoti ) nes jau 6mėn. jie žino ko nori ir sunkiau.... nors nesakau jog ir tada blogai vesti Ir nereikia laukti kol šuniukas pradės urgsti, bet jai jis pyksa kai maista imi tai vadinasi kažkas negerai, ir to maisto nereikia kiakviena diena atiminėti, bet kartais patikrinti galima
Na bet jau man taip atrodo Ir aišku labai būtų įdomu tą staipsnį paskaityti tik nujaučiu jo internete nėra? tai jai nesunku tiksliai pažiurėk kureme žurnale (nes aš niekada žurnalų apie šunis neskaičiau ) ir bandysiu susirasti

Vetai apie dresūrą tikrai tau nieko kompetentingo nepasakys. Apie šuns sveikatą - taip, bet apie dresūrą reikia kalbėtis su dresuotoju. Ir šuniukų nuo 2 mėnesių pradėti dresuoti nereikia. Auklėti - taip, bet ne dresuoti. Duok gi vaikui vaikystę. Pabandysiu surasti namie žurnalą ir maždaug perteikti mintį. Rytoj.

Viskas gerai Nidi, galima susitvarkyti kad visiems butu gerai. Turint mazyli ir isigijus maza suniuka reiketu nusipirkti narva suniukui arba atitverti kampeli tarsi voljeriuka. Tai labai naudinga suniui 'jis zino savo vieta ir ramiai miega arba viska stebi.Inarva suo sodinamas tada kai uzknisa sitas duetukas.Suniukui ir vaikui bendraujant reiketu priziureti ir abiems po truputi aiskinti kas galima ,o kas ne.Taip abu ir uzaugs.Kiti sako narvas ziauru ,bet tai geriau negu visai seimai nervintis, o ir suns nereikes be reikalo barti.Kai suo uzaugs ir ismoks elgtis su vaikais, uzdarineti nebereikes.Mes namuose padarem ten kur durys vartelius ,jeigu suo valgant vercia stala tai uzdarom i kita kambari suniui neliudna nes mato mus ir tvarka.

Gerai jau nesiginčysiu Juk pati turiu šuniuka tik savaite
O dėl vaiko ir šuniuko- net patys nesitikėjom, kad taip gerai išeis nei šuniukas prie dukrytės lenda nei atvirkščiai. Na gal biški nekas kai negalim padėti dubenėlio su maistu nes dukra iškarto paima jį ir išbarsto, arba kai maitinam dukra ji kai tik neužiurim viska atiduda ciucei, o mes nepratinam jos kaulinti maisto, bet matyt ankstesni šeimininkai nuo stalo duodavo, tai ir iš mūs kaulina ( bet mes stiprūs ir nepasiduodam, tik va dukrytė ) nieko reiks auklėti abu

Nu man net plaukai pasišiaušė paskaičius vieversio postą. Turiu du vaikus, šunį ir dabar daug šuniukų, bet tokių problemų kažkaip neiškilo... Kaip padalint dėmesį šuniui ir vaikui? O kaip padalina dėmesį tėvai , kai vaikų 3-4 ir >?
Nu nesupykit, bet manau, čia daug gilesnės šeimos problemos... Žinoma viena iš jų- šuns auklėjimo problema. Jei nuolat šuo siaubia namus, ypač retriveris, kuris gan nesunkiai pasiduoda dresūrai- tikrai dresūros trūkumas. Tik nežinau, ar suagusiam šuniui bepadėtų, bet vis tiek galima kažkokiu būdu riboti jo lakstymą, judėjimą namuose (na blogiausiu atveju- tai narvas- ne nuolat, bet kai nieko nėr namuose...). Žinoma, bent vienam iš suagusių eimos narių reikia surast laiko mažo šuns dresūrai- bent 3-4 val per savaitę, bet kitą laiką galima dresiruot, žaisti kartu su vaiku ir šuniuku- tai į gera abiems: vaikas mokosi bendravimo su šunimi (aš labai gerai matau, kaip mes elgiamės su šunimis iš savo 2 metų dukros elgesio ), o šuniukas- elgesio su vaiku, suvokimo , kas galima ir kas ne..
Vis tiek manau, kad vaikui augti su šuniuku yra labai gerai (galų gale juk ta šuniuko vaikystė ir paauglystė ne tokia ilga- - tik 6-7 mėnesiai )

Literaturoj dar raso, kad ciau-ciau budavo naudojami maistui...
Kuo toliau, tuo labiau isitikinu, kad skaityti yra nesveika

Kas ten žino kuom tie siauraakiai minta
Be to aš pžystu tokį vieną armėną (tiksliai neatsimenu ar tikrai armėnas) kuris pasakojo jog savo šalį kiekvieną mėnesį važuodavo į specelu bara valgyt šuniena jis tvirtino jog labai sveika

Taigi, mamavaida, rašau tau dresuotojo patarimą, kaip reikia pratinti šunį, kad mažas vaikas iš jo galėtų bet kada atimti dubenėlį (vien toidėl, kad jis mažas, be abejo, o ne šiaip sau )

Pirmiausia, priešistorė: situacija buvo tokia pati, kaip ir jums, jauna šeima laukėsi kūdikio ir sugalvojo pradėti pratinti šunį, kad vaikas gali pats to nenorėdamas lįsti pire jo ėdančio. Būdas su paprasčiausiu dubens atiminėjimu (kaip jums patarė veterinaras) baigėsi tuo, kad šuo, iš pradžių nustebęs ir po keletos kartų pradėjęs urgzti galiausiai puolė šeimininką, bandantį atimti iš jo maistą. O reikėjo daryti viską priešingai...

Rašoma, kad aplink šuns nasrus yra vadinamoji „draudžiama zona“. Viskas, kas atsiduria joje, priklauso šuniui. Net taikiausi gyvūnai gina savo ėdalą nuo autoritetingiausių gaujos narių. Iš pradžių šuo, kaip jau minėjau, buvo nustebęs, dėl to, kad šeimininkas atėmė iš jo maistą, paskui griebėsi klasikinio urzgimo. Taip jis reagavo į svetimo artėjimą prie ėdalo, o kadangi į „perspėjimą“ šeimininkas nereagavo, o gal net neteisingai suprato ir dar šuo gavo velnių už urzgimą, įsiplieskė įnirtinga kova dėl maisto.

Kad jums ir kitiems vaikus auginančioms šeimoms taip nebūtų, dresuotojas pataria daryti viską visai kitaip:
*Pakeisti šėrimo režimą: išdalyti vieną porciją į dvi dalis ir šerti 2 kartus per dieną (čia šitas negalioja, paprastai visi taip ir daro).
*Pakeisti šėrimo vietą ir dubenėlį, kad nebūtų pasikartojančių vaizdinių ir supančios aplinkos sitmulų, galinčių sukelti nepasitikėjimą.
*Įsigyti 2 vienodus dubenėlius. Pastatyti šuniui tuščia dubenį. Kai šuo nustebs, kodėl dubuo tuščias, reikia įberti saują maisto iš pilno dubenėlio, kurį laikote rankose, į tuščią. Kadangi pilną dubenėlį laiko šeimininkas, šuo neturi, ką saugoti. Mažytę porciją jis prarys akimirksniu ir prašys dar. Viską reikia kartoti, kol jūsų laikoma dubenyje pasibaigs ėdalas. Šuns požiūriu, šeimininkas kiekvienąsyk prie jo prieis DUOTI ėdalo, o ne ATIMTI.
Kitas etapas: šuniui jau reikia duoti pusę dubenėlio ėdalo. Kai šį suės, supilkite likusį kiekį. Po keletos tokių kartų jau galėsite paimti iš šuns dubenėlį, kai jame dar bus likę maisto, nes šuo manys, kad jūs dar turite ėdalo, ir norite jo duoti. Per „pratybas“, kol šuo ėda, teks stovėti prie dubenėlio - draudžiamoje zonoje, arba ties jos riba. Tačiau šuo manys, kad ne jūs, o jis atsidūrė jūsų draudžiamojoje zonoje. Dabar reikia pastatyti ant grindų dubenį, išeiti iš „zonos“ ir vėl į ją sugrįžti, nerizikuojant, kad būsite užpultas ar apurgztas.
Pasitraukti reikia iki šaldytuvo ar vietos, kur yra šuns maistas. Paimkite gardėsį ir eikite atgal prie šuns, stebėdami, ar jis neįsitempia. Jei vis dėlto šuo pradeda urgzti, reikia mesti jam maistą iš toli ir vėl pasitraukti. Jei šuo įspėja, nesiartinkite, nes vėl prarasite apsitikėjimą.
Po tokių mokymų daugumą šunų greitai įsisąmoniną dubenėlio paėmimo, sugrąžinimo ir paskatos procedūrą. Kiti šeimos nariai gali įeiti į patalpą, arba reikalui esant, paimti dubenį... (parengta pagal žurnalą „Didysis šuo“ 2006 nr. 4)
Tai va, toks buvo pamokymas. Tereikės kantrybės ir jokių drastiškų veismų

Nesamonė kažkokia, bijot nuosavo šuns ir taikstytis prie jo urzgimo Bet koks šuns suurzgimas ant šeimininko ar šeimos narių turi būti griežtai baudžiamas. Čia ne vaikas, kad visokias diplomatines suktybes taikyti. Šuo yra šuo, gaujoj niekas taip nežaidžia, ten dėl vietos ant aukštesnio hierarchijos laiptelio kovojama griežtai. Jei šuo urzgia, reikia jam parodyti, kas gaujos vadas (papurtyti už kupros, prispausti prie žemės), o ne dėlioti maistą iš pilno dubens į tuščią...

Na, aš tik perrašiau, ką skaičiau žurnale „šunų augintojams“ nejaugi tai išties blogas būdas?

Šunis reikia mylėti, bet nereikia jų sužmoginti

Ne su gyvenimu, bet su šunim susitvarkyt nemoki Šuo gali norėti graužti daiktus tik dantų keitimosi laikotarpiu Bet ir tuo atveju auklėjimas, priežiūra, nervas ir kt problemas išsprendžia. Aš tai nesuprantu, kaip šuo gali apgraužt duris, juk kai namie yra mažas vaikas vis vien namuose daugiausia laiko praleidžiat Saviškį aš palikdavau 8 valandoms vieną namuose ir kartais baisu būdavo, ką rasiu grįžusi, bet jis nieko nėra padaręs. Dėl plaukų, tai šukuot reikia, ant baldų neleist sėdėt, o grindis prasiurbt kasdien nėra taip baisu. Ir tai, tik šėrimosi laikotarpiu
Vergaut šuniui nereikia. Kiek supratau iš pasakojimo, yra dar vyresnė dukra. Kur jos pagalba? O vyras?
Jei ari namuose nuo ryto iki vakaro, tai ir sunku taip gyvent