Šuniuko įsigyjimas, kai vaikas dar mažas

[quote=Mamce,2006 04 24, 09:52]
Jei tik butume isivaizdave, kad musu gyvenimas taip pasikeis isigijus suni, kol kas musu grazuole dar negyventu musu namuose...

as taip pat noriu atskiesti "entuziazma".
auksaspalvi retriveri isigijom kai sunui buvo 9-eri, o dukrai metai ir keli men. Mergina jau silpnai vaiksciojo.
mano vyras uzauges su sunimi desimt metu svaigo kaip iki visiskos pilnatvs reikia suns. ir stai as paluzau, kaip dabar teisinuosi, susisviete kokia tai seimos idile, kuriai neatsispyriau.
pirmieji menesiai buvo ne tai, kad sunkus, bet labai sunkus. suo siusiojo kur papuola ir kada papuola. po kiekvieno tokio reikaliuko reikia isnesti ji i lauka, kad viena karta ismoktu kur gi sisius turi nutikti.. aisku vaika reikia nestis tuo paciu. gyvename penktame aukste... prisilaksciau ir prisiploviau iki valios.
bet to negana... kas savaite reikia nusiteikti atsisveikinti bent su vienu geru daiktu, na ir zinoma, keliais siaip ne vietoj padetais. musu shunelis isigudrino apgrauzti net medines balkono duris, nekalbant apie siena, sekcijos kampa ir tt.
(tiesa pasakius, jis savo samata, nors ir nepigus suo, jau virsijo kelis kartus).

dabar kai suniui virs metu, o ir vaikas didesnis problemu ne maziau. jauciu, kad dirbu suniui. kas diena po kelis kartus valau grindis dregnu skuduru. negaliu devet tamsiu drabuziu, nes labai matosi sviesus suns plaukai. pabego aukle, nes neapsikente kovoti su sunis keliama netvarka. dabartine (beje, ja gerokai brangesne, nes kainos pakilusios:() is kart pasake, kad vaika ziures, bet namu netvarkys, taigi tenka paciai kuoptis kas diena, nes nesinori, kad zmogus i nesvaru buta ateitu.

aisku, jeigu gyvenciau viena, suo tikrai butu mielas draugas. galeciau su juo pakalbeti, paglostyti... dabar po kovos su visur esanciais plaukais, isdrabstytu maistu, nesvariom kojom ir varvancia barzda - paglostyti savo vaiku ne visada speju, amzinai baruosi... o barniu objektas dazniausiai - suo (kas isves i lauka, kur deti suni kai reikia isvaziuoti su nakvyne i svecius, o seimininkai suns kartu nekviecia ir tt)

pasiskundziau... gal pravers. nes galiu uz savu laiku pasireiskusi silpnavaliskuma kaltinti tik save, na dar guostis, kad veisliniai sunys trumpiau gyvena nei kieminukai (uz sita sakini mane sunu myletojai turbut nukryziuos)

mielai atiduociau suni kam nors, bet tuomet tikrai "kvepia" skyrybomis.

jooooo.... o va mus su vyru kol kas labiausiai gąsdina abiejų senelių prieštarvimas šunio turėjimui...nors mano tėvai be proto mylėjo 15 m. kartu gyvenusią taksę. Tačiau visi kaip išprotėję baiminasi visų vaiko ligų , o po to dėl kiekvieno kostelėjimo šuva bus kaltas ir burbuliavimo bus kilometrai, o matomės su jais labai dažnai. Na, čia tiek to... Kitos galimos problemos, žinoma, didesnės. O man taip reikia šuns

Nukryžiuot, tai nenukryžiuosiu bet nesuprantu vieno dalyko ką veikia tavo vyras? jei jis buvo viso to iniciatorius ir jeigu net sakai, kad atsisakius šuns kvepia skyrybomis... tai skuduriuką jam į rankas, tegu plauna kambariukus, šepetį jam į rankas tegu šukuoja šunį, pavadį į rankas tegu veda laukan ir t.t.
Mano šuo irgi mano, o ne sužadėtinio užgaida, tai aš jį ir tvarkau, labai džiaugiuosi, jeigu jis jį už mane išveda, kai aš negaliu ir t.t. Kartu tik jį vedžiojam, o viskuom rūpinuosi aš pati. Jis mūsų šuns net neišmaudytų taip kaip reikia, net banto neįrištų beje, viso to pradėjo mokytis, kai paskutinį kart aš susirgau ir beveik ligonine pakvipo, nes kas tada būtų su mūsų šuniuku
Taip kad vieversiuk, nenusileisk vyrui, kieno užgaida, tas ir cackinasi

Šventa teisybė Pas mus namie šuo - mano užgaida, tai vyrui nei piršto pajudint nereikia dėl šuns Nebent jeigu pats užsinori

Vieversiuk, isreiskei mano sielos klyksma...
Skirtumas tik tas, kad suo - tai mano uzgaida Todel skustis artimiesiems tikrai negaliu, neturiu moralines teises (pradzioj tik mamai telefonu paverkdavau del susikaupusios itampos....). Dabar jau kazkaip ipratau, tos pareigos manes tikrai nevargina. Mane vargina plesymasis tarp vaiko ir suns. Kai vaikas buna pas senelius - musu seimoje viespatauja idile: suo pavedziotas, su juo pazaista, sazine negrauzia, kad to laiko nepaskyriau vaikui ar kad turejau palikti viena, kai begau su sunimi pavaikscioti, ar kad suni per trumpai vedzioju, nes reikia begti ziureti, ka vienas vaikas namie veikia.... Kartais skaitau visu merginu entuziazmu trykstancius post'us ir nesuprantu - ar cia jos visos vaiku neturi, ar ju sunys stebuklingi, ar as nemoku susitvarkyti su savo gyvenimu

Galima daryti preliminaria isvada, kad didziausia problema esant seimoje mazam vaikui ir atsiradus jaunam suniui - demesio paskirstymas Praktiskai du mazi vaikai namuose. Labai aciu visoms uz patirties dalybas

Aš tai manau, paaugink tu metelių dar pora vaikiuką ir tada įsigykit šunį, o į senelių kalbas mažiau dėmesio kreipk. Mus irgi visaip atkalbinėjo ir , o dabar myluoja ir giria mūsų meitėliuką Jeigu jauti, kad būtent tau rei šuns, tai ir pirk. Aš irgi šunį įsigijau savanaudiškais tikslais, tikrai ne dėl to, kad dukra prašė , bet dar nė kart dėl to nepasigailėjau.

Man taip jau likimas pmatejo ta suniuka, irgi buvo daug svarstymu kas kaip...bet uzsigiedojau ir viskas...turiu vokieciu nykstukini spiciuka jam 4 menesiai....vaikui buvo metai ir 4 menesiai jeigu gerai pamenu kaip isisgijom suniuka, nieko tragedija neivyko, suva negali be vaiko, vaikas be sunio, manes net nereikia nes didziausi draugeliai

mano nuomone laikas suniukui,nes jis auga su vaiku kartu.Mes taip darem.NESIGAILIM.zinau toki atveja kai suo jau buvo,parsiveze naujagimi,suni paralyzavo,is pavydo

O mane kankina kita mintis, šunio noriu labai, labai , jau esame su vyru nusižiūrėję ir jei pavyks būtent tą gauti tikrai pirksime.
Vaikų dar neturime, na bet manau per vienus ar dvejus metus turėtų atsirasti. Ir tada didžiausias klaustukas kaip šuo reaguoja į naują gyventoją? Ketiname pirkti auksaspalvį retriverį jie taikaus būdo, bet vis tiek, tai yra šuo ir iki tol visas dėmesys buvo rodytas tik jam, ar negali šuo pradėti keistai elgtis ir pan. Ar esate su tuo susidūrę?

Mūsų anksčiau turėta kalytė taip ir nepripažino sesės pagimdyto vaiko, vis šiepdavo dantukus, nes ji buvo vyresnė, kai vaikas gimė jai buvo apie pusantrų metų. Mano ger. draugė galėdavo išvesti ją laukan, bet tik ne sesės vaikas (aišku, jau gerai paaugęs)

O aš manau,kad nuo šuns veislės nelabai priklauso,kaip jis priims vaiką,tik nuo jo paties asmeninių savybių ir aišku nuo auklėjimo.
Mes turėjom dobermaną,kalę ir kai gimė dukra,jai jau buvo turbūt kokie 5 metai,tai paaugusi dukrytė galėjo daryti su ja bet ką.
Dabar turim belgų aviganį,taip pat kalę, tai mažius taip pat daro ant jos ką nori.
Na gal kokie koviniai Šunys,bet ir jie sako labai būna meilūs vaikams.Svarbiausia yra šuns psichika,todėl patarčiau šunį pirkti tik su dokumentais,ypač jeigu tai kovinis šuo.