globėjai plepa toliau

Mūsiškis meluoja ir norėdamas pasirodyti geresnis, negu yra iš tikro (taip kaip jis įsivaizduoja). Kartais dėl konkurencijos šmeižiamas brolis. Noras fantazuoti. Nuo fantazijos iki melo trapi riba.

Braškė nefantazuoja pasigiria - taip. bet meluoja išsisukinėdama arba siekdama kažkokių tikslų.
Fantazijos jos kitoje srityje - pasakos liejasi laisvai.

jis supranta, kad vaikams skaudu, kad jie supyko. Bent jau taip sako. O kam jie jo nepriima į savo komandą- taip jiems ir reikia. Jam irgi skaudu. Jausmuose jis nesigaudo, ir nenori. Jis bijo jausmų. Ir šiaip pas jį yra didelis tas sukeitimas jausmų ir materialinių vertybių vietomis.
Žinoma, kad pas mus dar viskas labai šviežia, dar mažai laiko praėję, ir vaikis ne mažas , ir tos traumos tokios. Pas ane ta materija- nuo manęs ji labai toli. Jis pripratęs kitaip.
Nuo ko pavargstu- tai nuo begalinio egocentrizmo vaiko. Jis man sako- vat jei tavęs nebūtų, tai aš gyvenčiau labai gerai. Aš jam sakau, bet manęs ir nebuvo labai ilgai ar gerai gyvenai. Ne. Bet tu irgi trukdai gyventi man taip kaip aš noriu. Aš tavęs nekenčiu. Klausiu o kaip tu nori gyventi- sako - neiti į mokyklą, nesitvarkyti, turėti milijoną pinigų, valgyti cukrų, neklausyti, eiti kur noriu, pirkti ką noriu. Sakau, bet tada tu būsi vienaskaip Palė( knygutė yra). Sako, būsiu ir man patiks.Va tokios būna kalbos. Paskui ateina sako- aš tave myliu.
Būna, ruošiam pamokas ir reikia kelis kartus parašyti tą patį. Tada prasideda isterija ir klausimai- tu ką nori kad aš numirčiau? Kad aš čia nebegyvenčiau? Sakau noriu kad gyventum, bet ne vien aš turiu to norėti- dar ir tu turi norėti čia gyventi. O gyventi čia tai reiškia jog reikia laikytis tų taiyklių kurios yra čia. Vien mano noro gražiai sugyventi nepakaks. Kada nors pamatysi tu mano mažių, ir viską suprasi pati
Papildyta:


baimė, nerimas, taip noras pasirodyti geresniu, noras gauti materialinės naudos, noras gauti daugiau dėmesio.
Va tiek matau priežasčių. Kol kas.
Pas mus labiau viskas atsiremia į nenoriu greičiau nei į noriu.

Alfija - pas mus tokios kalbos irgi ištinka... vos paglostai prieš plauką. pakalba pakalba ir nusiramina. tam kartui. iki sekančio bambėjimo priepuolio. o gyvena kartu jau treti metai.

pas mus tai rėkimo formoj toks pokalbis būna( iš jo pusės). Kaip mūsų Karalienė sako ir taip bus tol, kol jis išmoks priimti save, savo istoriją tokia, kokia ji yra. Kol nepriims savęs- tol ir būsi "gyvenimą suėdus". Suprantu, kad šita muzika ilgam, bet norisi kažkaip kad tyliau grotų. Suprantu ir kad per greitai noriu ale vat NORIU

ne, mano vaikas bumba po nosim - mol aš nieko nesakiau, bet mano nuomonė tokia. nes jeigu rėktų garsiai bijosi, kad vėl pasiūlysiu čemodaną? nors labai krimtausi, bet per vieną isterijos priepuolį (aš nenoriu su tavim gyventi !!!!! tetuuuuuuuuk!!!!!! man reikia kitos mamoooooooos!!!! ) ištraukiau ir liepiau susirinkti triusikus isteriją kaip ranka nuėmė. man nepatinka pačiai tokie pasiūlymai, bet esu tik žmogus. valandos kaukimo neatlaikau. nors dažniausiai išeinu į kitą patalpą ir stauk.

aš kartais irgi būnu labai arti to pasakymo apie čemodaną. Rimtai. Manau, kad galiu kada ir pasakyti, nes ir aš tik žmogus. Nes vaikas yra vaiku, bet ir vaikas už savo pasakytus žodžiu turi šiek tiek atsakyti. Jeigu jau ne visai. Velute kai apie Danute rašė, tai tada aš visą moralą jai surašiau, dabar suprantu jog buvau neteisi.

Dėl to NORIU ir AŠ. Jeigu to nebūtų, būtų žymiai blogiau... Bent jau džiaugiuosi, kad po tiek metų kovos, jie dar sugeba išvis kažką pajausti. Būna blogesnių variantų. Užniaužtų, kai berods iš pašalies viskas gerai, o pasibaigiančių katastrofomis. Čia bent jau žinai, ko laukti ir kada laukti.

ne visiems vienodai. Maniškis tų metų vaiknamyje ir neturėjo. Bendroj sumoj jis ten išbuvo 9 mėnesius. Tas AŠ ir VRC yra išskirta sutrikimų lygyje. Tai jau yra gerokai virš normos. Kaip ir iš to išplaukiantis NORIU. Ir tai reikia tvarkyti. Nes jam pačiam labiausia tai ir trukdo.
O dėl švelnesnių tų noriu- tai sutinku. Viską teisingai parašei.

Na iš kur vaikui žinot, kad eilinį kartą nebus paliktas? Patirties net per daug... Visi jo gyvenime sutikti suaugusieji jam- ne autoritetas, išdavikai. Remiasi vaikas tik tuo, ką turi ir kuo pasikliauti gali- savimi, savo aš ir noriu. Bet kuris taip darytumėm...
O maniškė labai keistu būdu girdi paliepimus- pašnibždėjus į ausytę. Iš karto sureaguoja. Pasakyk balsu- nereaguoja. Nesuprantu, kaip koks mygtukas įsijungia, gynybos nelieka.

ne ne visai taip. Teisingiau visai ne taip. Jis turi ir autoritetus, ir manim jis puikiai pasitiki. Specialistai stebisi tuo labu- kaip mudu tą ryšį suradom. Per tą noriu- jis nebegirdi ir pats savęs. Gal aš raštu nemoku pasakyti apie tą NORIU ir AŠ.

Alfija, puikiai suprantu, apie ką nori pasakyti. Išgyventa su Pipiriuke ir suprantama. Tiesiog jie nelabai jaučia savo ego. Ir jiems tas Aš ir iš to išplaukiantis darau ką sugalvojau, yra prienamiausias būdas pajusti bent truputį save. O kad pajusti, jam reikia labai stiprių dirgiklių, kurie mums atrodo per stiprūs. Čia gal palyginčiau su rankų pjaustymusi?