Арто Паасилинна, Лес повешенных лисиц. (Lietuviškai būtų "Pakartų lapių miškas".) Čia Arto Paasilinna humoras makabriškas. Pradžioje smagus pasakojimas pamažu virsta liūdna drama, spalvingi veikėjai - niekšeliai arba savaip pamišę, siužeto fonas - egzotiška šiaurietiška gamta. Kas nors vieną šio autoriaus knygą skaitė, puikiai žino, kad skaitytojo laukia ne eilinė istorija. Kuo daugiau Paasilinną skaitau, tuo labiau norisi dar kažką paskaityt.
Man, knyga skaitant, buvo siek tiek gaila Danielio - toks tipiskas Donkichotas, su vejo malunais kovojantis. Gali kiek nori sakyti, kad myleti reikia visus, nepriklausomai nuo tikejimo, o vis tiek visi myli savus ir nekencia svetimu (sarzuoju, bet esmes tai nekeicia). Ir kazkuri musu temos nare savo atsiliepime apie sia knyga rase, kad Danielis labiau skalde egzistuojancias baznycias negu jas vienijo. Kaip visada, lieka kaltas tas, kuris pabando issiverzti is kazkieno kazkada nustatytu remu...
as rasiau. Skaiciavau paprastuoju budu: buvo n baznyciu, pasidare n+1. Danielis vienijo nuo kitu baznyciu atskilusius, niekur nepritapusius zmones.. savo baznycioj. Bet as nesakau, kad jis kaltas ar kazka, tokia mintis ir i galva nesove. beje, apie tuos kaltus jau antra karta rasomes neprisimenu tik, apie koki heroju/knyga buvo kalba pirma karta...
Panaršius tuos skaitytinų knygų sąrašus radau H. Belio (Boll ar pan.) pavardę ir prisiminiau ,,Klouno akimis savo lentynoje, žinoma, seniai skaitytą ir seniai primirštą. Ir dar vokiečių autoriaus, o su vokiečių literatūra mano santykiai komplikuoti... Bet Nobelio premijos laureatas... Knyga išleista 1966 m., visa pageltonavus, lengvutė. Galiu įsivaizduoti, kaip ji atrodytų išleista šiais laikais.... Bet ne apie marketingą kalba. Pradėjus skaityti ryškėjo siužeto ar bent atskirų epizodų kontūrai, su pageltonavusiu popieriumi derėjo ,,buržuazijos ir klerikalizmo kritika, bet jau nuo pirmų puslapių paėmė stilius, nuotaika. Šiaip tos kritikos, nors vietom labai sąmojingos, buvo lyg ir per daug, geriau pagalvojus gali erzinti herojaus perdėtas intelektualumas ir tam tikra arogancija, bet, matyt, knyga pateko į rankas laiku skaičiau ir mačiau tik gerąsias puses. Romane daug ryškių linijų: dviprasmiškas požiūris į katalikybę, nacizmas ir politikos veidmainiškumas, šeimos turtai ir dvasinis skurdas, žmogiškumas ir meilė. Tos linijos tarsi piešia klouno kaukę. O visa knyga, kurioje veiksmas tęsiasi tik vieną dieną, primena klouno mizansceną. Na, baisiai gerai tą knygą pristačiau ir tikrai nežinau, ar po kelių dienų man vėl taip pat atrodys, bet šiandien galiu patvirtinti: tikrai sąrašai nemelavo, ją reikėtų perskaityti.