Liudmila Ulickaja "Danielis Štainas, vertėjas" (rusų kalba). Labai gilų įspūdį man palikusi knyga. Svetainėje yra puikus Vitalijos atsiliepimas, o ir skaitė šią knygą jau daug kas, tai apie turinį nebesiplėsiu. Tik pasakysiu, kad mane irgi daug kas nustebino - ne tik religinėje plotmėje (kur mano žinios šiaip ar taip labai kuklios), bet ir pasaulietinėje. Nežinojau, pvz, kad į Izraelį lengiau įvažiuoti žydui ateistui negu žydui krikščioniui. Ir dar tokių visokių smulkmenų autorė paberia. Šiaip knyga nelabai panaši į tradicinį romaną - tai daugybės atskirų epizodų spalvinga mozaika, bet visi tie labai skirtingi gabaliukai labai natūraliai ir tikroviškai susilieja į vieną visumą. Nelabai harmoningą, bet visumą. Gražus, jautrus, gilus, spalvingas pasakojimas, graži pagrindinė idėja, tokia paprasta ir tokia nepasiekiama realybėje - nesvarbu, kuo tu tiki, svarbu, kaip tu elgiesi. Perskaičius net parūpo, ar tikrasis Danielius irgi buvo tokios plačios sielos kaip vaizduojamas knygoje? Manęs pvz neįtikino pasakojimas apie "giliai padorų" vokiečių karininką, kuris net žydų šaudymus organizuodavo be "nereikalingų žiaurumų". Ir dar pora panašių kabliukų buvo. Apie tai irgi rašo Ulickaja -
"Никто ничего не забыл, и никто не хочет ничего прощать". Ir internete rasta
recenzija angliškajam knygos leidimui tik dar kartą šią mintį patvirtina. Recenzijos autorė, atrodo, visai nesuprato, ką norėjo pasakyti knygos autorė. Bet ir apie tai kalbama šioje knygoje - kad suprasti kitaip mąstantį žmogų ir jo motyvus, reikia jį pažinti. O tai nėra taip lengva, nes
"Знание, добытое без личного усилия, без личного напряжения, - знание мертвое".
O dar mane labai sužavėjo Ulickajos ironiškas humoro jausmas
Pvz.:
"Национальное самосознание в наше время обретает устойчивость не в почитании догматов, а в кулинарных рецептах, покрое одежды и способе мытья, а также в несокрушимом заблуждении, что именно традиционалистам принадлежит вся полнота истины."
"Крошка, кукла, она была признана самой красивой девушкой Вены в конце двадцатых годов, когда еще не знали, что красота у женщин начинается после метра восьмидесяти."Giedra Radvilavičiūtė "Suplanuotos akimirkos". Puiki esė rinktinė, skaičiau su didžiuliu malonumu, vis nusišypsodama iš taiklių moteriškų įžvalgų. Geriau negu Jonušys apie šią knygą nepasakysiu, todėl cituoju:
"Tariamai nereikšmingi buities ar daiktų gyvenimo elementai sužėri subtilia, iki tol neregėta šviesa; nesėkmių keliama desperacija, pagauta ironiško žvilgsnio, virsta medžiaga literatūriniam laimėjimui". Rekomenduoju, kas dar neskaitėte.
Įstrigusi citata iš pastarosios knygos (esė "Kartu ir atskirai"):
"Gyvendami kartu, žmonės kartais ima ir išgeria vienas kito sielas". Priminė Achmatovos
Как соломинкой пьешь мою душу. Kaži, ar pas Achmatovą - irgi apie gyvenimą kartu?
Ir dar pora citatų (užėjo šiandien noras cituoti...
)
"Kai aš einu gimtojo miestelio gatvėmis, ypač prieblandoje, atrodo, kad praeitis seka mane, taikydama stotis į tas pačias pėdas. Alsuoja į kaklą kaip šiltas, virpantis, artimas ar geidžiamas žmogus, į kurį vis dėlto bijai grįžtelti."
"Prie manęs priėjo pasaulio ir etiketo matęs vyras ir tyliai pasakė: "Sūrio lazdelės valgomos - plėšant gabaliukais..." (Jis nežinojo, kad plėšydama gabaliukais aš valgau tik snobus.)"QUOTE(klopedija @ 2012 03 04, 18:01)
Dar viena versija apie knygos "išsikvėpimą": pradėjęs skaityti skaitytojas susimodeliuoja galima siužetą ir turinį. Jei knygos baigtis neatitinka susikurtosios, sako, kad išsikvėpė. O aš sakyčiau paprastai: neatitiko lūkesčių.
Jei vieno skaitytojo lūkesčių neatitiko, tai faktas - lūkesčiai kalti. O jei daugelio?
Tiesa, is pradziu, pirmi 50 psl. nebuvo itin itraukiantys, bet paskui taip iklimpau, kai kurias pastraipas net kelis kartus perskaitau, taip graziai parasyta. Arba nusirasau. Yra ir is ko pasijuokt, ir apie ka pamastyt, ir del ko apstulbt 
