Sveikos mielosios forumistės. Mačiau, kad prieš tai jau buvo panaši tema, mano istorija šie tiek skiriasi, bet tema ta pati, tai mane perkėlė čia. Man 20 metų (beveik 21), su vaikinu draugaujame 3 metus. Vaikinui 21. Lytiniai santykiai nėra naujiena, santykiaujam maždaug apie metus, bet anksčiau tai buvo reguliarus procesas, o dabar (jau kažkur apie 6-7 mėn. ) tų intymių santykių beveik nėra. Būna gal kartą per 2 mėn. ir tai jeigu aš vos ne išprašau, kas mano manymu yra ne visai normalu. Po to, kai pradingo artumas prasidėjo pykčiai be jokio pagrindo, irzlumas. Man iš tikrųjų labai trūksta žmogaus, tos šilumos, o jam matyt ne, nes kai tik aš bandau BENT pasikalbėti šia tema jis tampa irzlus, o sekso iš vis vengia... Aš jaučiuosi ne per smagiausiai, nes man tai rūpi labiau negu jam. Aš neperšu jam to, kad REIKIA tai daryti, ne AŠ to noriu. Man reikalingas abipusis noras, kurio iš jo pusės aš nematau ir niekaip negaliu suprasti kodėl. Mes negyvename kartu ir galbūt tai irgi kažkaip veikia, bet tų progų GRAŽIAI (be jokių greitukų ir panašiai) pasimylėti yra iš tikrųjų labai daug. Aš jau pradedu kompleksuoti, gal manyje kažkas negerai, gal kūnas jam mano nepatinka, bet iš tikrųjų nieko nepasikeitė nuo tų laikų kai viskas dar buvo gerai. Aš jau bandžiau paerzinti jį, kad jam nebūtų taip lengva gauti to ko jis nori, bet nieko, jam net neįdomu, jam to nereikia... Tai kas dabar vyksta išmušė mane iš vėžių. Aš neįsivaizduoju kas galėjo taip staiga nutikti. Sakoma, kad kartais lengviau ieškoti patarimų iš nepažįstamų žmonių, tad prašau pasidalinkit savo mintimis. Suprantu, kad čia tokia intymi tema, bet aš pati šioje situacijoje esu bejėgė, prašau pagalbos. Jaučiuosi nemylima, negraži ir negeidžiama...
bek nuo jo neatsisukdama...
maniskis siunta, nekalba, nes buvau pries jo valia nuvykus i kluba sudrauge