Knygos, knygos, knygos...*70

Ar esate skaitę tokią knygą, kurią ilgai atidėliojot dėl apimties, o perskaitę pykote ant savęs, kad nepadarėte to anksčiau? Taip aš jaučiausi perskaičiusi šią knygą. Jeigu ne knygų iššūkis, tai manau dar ilgai ir būčiau ją atidėliojusi.
Tai pirmasis D. Tartt romanas, kurį jį rašė devynerius metus. Romanas, kaip škotiškas viskis, kurį knygos veikėjai geria lyg vandenį: subrandintas, sklandus, stipraus skonio ir karamelės prieskoniu. Geri kiekvieną puslapį ir nejunti, kaip pasigeri. O perskaičius knygą, bandai atsistoti ir jauti, kaip viskas slysta iš po kojų.
Knyga įtraukia nuo pirmų puslapių, kuriuose pagrindinis veikėjas Ričardas pasakoja prisiminimus apie studijas Hamden koledže, Vermonte. Koledže jis pradeda studijuoti klasikinę graikų kalbą ir susidraugauja su šiek tiek snobiškais, intelektualiais draugais. Draugais, kurie padarys didelę įtaką jo gyvenimui, tuo pačiu apversdami jį aukštyn kojom. Studijuoja jie pas ekscentrišką dėstytoją, pas kurį patekti lemta ne kiekvienam studentui. Knygoje, tai buvo vienintelė vieta, kur trūko platesnio paaiškinimo. Vis tikėjausi, kad bus atskleista, kodėl profesorius taip elgiasi, kodėl jis dėsto tik uždaram ratui.
Man labai patiko autorės sugebėjimas atskleisti kiekvieną knygos personažą. Suteikti kiekvienam išskirtinių savybių, prieskonių charakteriui. Henris, dvynukai Charlzas ir Kamila, Frensis, Banis - kiekvienas turi tai, už ką gali juos ir mylėti, ir nekęsti. Labai keistas ir savotiškas jų bendravimas.
Kartą, keli grupės nariai atliko pabando atlikti bakchanalijas (senovės romėnų šventė, skirta vyno ir linksmybės dievui Bakchui), po kurių jie įvykdo nusikaltimą. Apie tai sužino Banis, taip nulemdamas savo likimą - mirtį. Taip, galiu atskleisti, kad Banis mirė. Kadangi ši knyga nėra klasikinis detektyvas, kuriame įvykdoma žmogžudystė ir tik knygos pabaigoje, sužinosite, kas tai padarė. Apie tai autorė užsimina jau prologe. Tai, kaip viskas klostosi po žmogžudystės, kaip pakrypsta veikėjų likimai, ką jie išgyvena ir yra visa knygos vinis. Būtent tai mane ir sužavėjo knygoje - nusikaltimo psichologija. Tvyranti baimė, kaltės jausmas, sąžinės priekaištai. Ne veltui autorę šią knygą parašyti įkvėpė F. Dostojevskio romanas "Nusikaltimas ir bausmė".
Perskaičiusi knygą, bandžiau įsivaizduoti, kas galėtų suvaidinti pagrindinius veikėjus, kaip visa tai reikėtų atskleisti filme. Internete radau bandymą parinkti aktorius filmui. Ir galėčiau pritarti kiekvienam pasirinkimui. Visu 100%, kai pamačiau, supratau, jie visiškai atitinka mano susikurtus veikėjų portretus.
Iš tikrųjų gailiuosi, kad perskaičiau šią knygą. Gailiuosi, kad nebe patirsiu to malonumo skaityti ją pirmą kartą, iš naujo. Kad nebeskaitysiu jos iki penkių ryto, nebandysiu rasti kiekvienos laisvos minutės. Norėčiau visa tai patirti iš naujo. Labai, labai rekomenduoju visiems ją perskaityti.

Labas,

Pasidalinsiu atsiliepimu apie perskaitytą AL knygą. Jau labai seniai skaičiau kokį romaną (vis Čekuolis ir Čekuolis), bet pasirodė, kad ir ta knyga nelabai romanas...

Jelena Minkina. Drugelio rytas.

Gyvenime viskas susiję (psl. 185).

Labai norėčiau skaityti tik pačias geriausias knygas ir rašyti tik pačius gražiausius atsiliepimus. „Drugelio rytas“ turėjo būti kaip tik tokia nepaprasta knyga, mokanti valdyti gyvenimą, pakreipti jį į gerąją pusę, pakeisti tai, kas regisi nepakeičiama.

Bet ar tokių knygų iš vis gali būti? O jei ji tokia ir yra, gal ją ir skaityti reikia kaip nors kitaip, nepaprastai?

Tačiau vis tiek: knyga įtrauks! Tikrai daug kartų norėjau ją paprasčiausiai numesti į šalį, nebeskaityti ir negaišti laiko. Negalėjau. „Drugelio rytas“, parašytas rusų psichogenetikos specialistės, prikaustė ir privertė perskaityti iki pabaigos.

Mėgstu rusų autorius, jų stilius man dažnai artimesnis, nei kitų kultūrų rašytojų. Dievinu fantastiką, mitus ir fantasy – velniai, raganos ir laiką skiriantys varteliai mane tikrai vilioja.

Aišku, aš esu skeptikė. Daug kuo netikiu, tikiu dalinai arba abejoju. Ypač visokiomis čakromis, velniškomis ir dieviškomis energijomis. Arba kad tuoj tuoj gims dar vienas Zaratustra…

Ir dar koks įspūdingas skaitytojos atsiliepimas! Kas gi nenorėtų paskaityti Hario Poterio suaugusiems? Taip galvojau prieš atsiversdama knygą.

Skaitydama vis labiau stebėjausi. Siužetas vulgarokas ir nuspėjamas. Pamokymai, turintys pakeisti mano ir jūsų gyvenimus, beriami paskubomis, tarsi reikėtų tilpti į puslapių limitą. Visa knygos mintis tilptų į vieną citatą, tiesa gerą citatą, ir kurios dabar nepacituosiu, nenorėdama sugadinti džiaugsmo neskaičiusiems. Bet vis neapleido nuojauta, kad knyga parašyta tiems, kam perskaityti Bulgakovo nuostabų romaną „Meistras ir Margarita“ – jau per sunki užduotis.

Pameni, Bulgakovo knygoje „Meistras ir Margarita“ buvo aprašytas Šėtono pokylis. O pas mus – tiesiog gryna orgija! (psl. 285).

Pabaigoje mane dar pritrenkė paskelbta tiksli Jėzaus atėjimo į žemę data. Pasaulio pabaigą jau beveik išgyvenome, dabar lauksime Jėzaus!

Bet visgi labai džiaugiuosi, kad perskaičiau „Drugelio rytą“. Juk tikrai savo gyvenimą valdome patys, o ne psichogenetikos specialistai, ir jų, kad ir kokios įtraukiančios bebūtų, knygos!

Smagu, kad parašei, jau nebesitikėjau sulaukti. Tai jau, aišku, truputį pakomentuosiu.
*Man tas irgi patiko. Labai gerai Tartt rašo (kaip, beje, ir antroj savo knygoj)- viskas aprašyta tiksliai ir natūraliai, veikėjai tokie gyvi ir žmogiški, nors ir keistoki.
**Įdomus pasirinkimas. Kiek kartų aš bandžiau įsivaizduoti, kas galėtų knygos veikėjus vaidinti. Per tiek laiko tie aktoriai jau per seni studentiškiems personažams pasidarė. Iš tikro nesuprantu, kodėl dar romanas neekranizuotas, tikrai išeitų puikus filmas (jei tik kas jo nesugadintų).
***Man vėlesni kartai netgi geresni buvo. Pirmąkart labiausiai rūpėjo siužetas, o vėliau dėmesį atkreipdavau į kitus dalykus, kurių per skubėjimą nelabai buvau pastebėjusi. Ir šiaip labai džiaugiuosi, kad jau senokai lietuviai tą knygą išleido. Tada Alma littera, panašu, dar rūpinosi vertimo kokybe, tai skaityti ją vienas malonumas. Dabar daug gerų knygų sugadina blogas vertimas.

katilina, kažkur skaičiau, kad šio romano motyvais yra sukurtas filmas "Nekaltumo prezumpcija". Ir kad šiais metais turi pasirodyti dar viena jos knyga.

Nieko apie tai negirdėjau (turiu galvoj filmą). Žinau, kad tokiu pavadinimu yra filmas pagal kitą knygą. O apie naują romaną kažkur irgi skaičiau. Na bet lietuviams dar reikia pirmiausia antrąją išversti- o ji tookia stora (tiesą sakant, man ji nebe taip patiko kaip pirmoji, tik tiek, kad taip pat gerai parašyta).

Jeigu esi tokia skaitytoja kaip aš, kurios atminty detalės per ilgai neužsibūna, tai dar patirsi tą džiaugsmą . Paskaičiau tavo atsiliepimą ir supratau kad NIEKO apie tą knygą nebeprisimenu. Nieko, išskyrus savo įspūdį - kad tai neįtikėtinai gera knyga. Užtat visiems ją ir rekomenduoju. Bet, kad rekomendacija būtų tikslesnė, jau galėčiau ir pakartot "Slaptos istorijos" skaitymą, matyt reikės .

Mano atmintis irgi nėra superinė. Šiandien skaičiau vieną atsiliepimą apie "Širšių fabrikas", supratau, kad be pabaigos, nieko labai daug neprisimenu apie ją. O irgi visiems rekomenduoju.
"Slapta istorija" perskaičiau prieš porą mėnesių, bet iki šiol dažnai apie ją pagalvoju. Tikiuosi, kad ilgai išliks atmintyje.


Vakar baigiau skaityti Picoult "Paprasta tiesa". Šiaip tikėjausi geriau, bet visai patiko. Iš keturių jos skaitytų knygų, ji bus trečioje vietoje. Platesnis atsiliepimas, kaip visad vėliau.

Dabar pasiėmiau porą knygų užbaigimui, kurias buvau atidėjusi. Nesinori, kad liktų nebaigtos.

Po tokio nuostabaus aprašymo iškart knygą įsimetu į lentyną "noriu perskaityti".

Aš vakar pabaigiau skaityti Paolo Giordano - Pirminių skaičių vienatvė. Manau, dauguma jūsų jau esate ją perskaitę. Pradedant knygą skaityti, pasiskaičiau apie autorių. Pasirodo, kad jis dar visai jaunas, kaip rašytojas. Mano gimimo metų Bet rašo stulbinamai įtaigiai, kartais įpindamas tikrai gražios konstrukcijos sakinius. Pats rašymo stilius man labai patiko, nevargino (kartais tikrai vargina ištempti neesminiai aprašymai). Knyga apie du, dar neįžengusius į pilnametystę, bet jau spėjusius patirti skaudžius gyvenimo "dūrius", jaunuolius. Labai patiko šių dviejų herojų pasaulėliai, kurie viduje tokie trapūs, pažeidžiami, pilni skausmo, savidistrukcijos, vienantvės...o gal labiau savanoriško užsisklendimo savyje kartu su savo amžinu sielos skausmu. Įdomu buvo stebėti jų pasirinkimus, kaip vystosi herojų gyvenimai. Knygos pabaigoje išsigandau...pamaniau, ar tik nebus tragiška pabaiga. Bet klaustukas liko kyboti...todėl įdomu, ar nors vienai skaičiusiai knygos pabaiga buvo labai aiški? Ar čia tik man tas klaustukas pakibo
Bet kokiu atveju, tai meistriškai parašyta knyga, pilna liūdesio, bet tuo ji ir yra gili, paliečianti jausmus, virpinanti sielą. Man tai nuostabi knyga.

Dabar pradėjau skaityti Tess Gerritsen - Dvynės . Pirmoji skaityta knyga "Kaulų sodas" šiek tiek nuvylė. Tikėjausi detektyvo, bet deja iki jo dar toloka.

jau buvo apie tai rašyta Bent jau man ,pabaiga aiški ir gerai nuteikianti.
Nors senokai skaičiau ją,bet dar ir dabar pagalvoju apie knygą

Ojojoj, apsižioplinau Kalbėjau apie knygą "Paprasta tiesa".

Žinau Ten ir slėpsiuos, pulsiu į tą jaukų puslapių glėbį

Skamba įdomiai, jau yra mano sąrašiuke

Aš vakar pabaigiau "Ežio eleganciją" labai patiko išmesta į išparduotuvę vos ne už centus, bet viena geriausių mano skaitytų knygų. Buvau pasiilgusi tokios ironijos, filosofinių dalykų... smagu skaityti apie kitus garsius rašytojus ar aliuzijas į juos, galima mėgautis tuo, kad žinai, apie ką kalbama. Tikrai rekomenduosiu savo draugams, kurie nesipurto knygų
Dabar skaitau Nooteboom "Ritualus", pradžia buvo depresiška, niūri, kažkokia keista, jau maniau, kad neįveiksiu... bet įpusėjau ir galiu pasakyt, kad puikumėlis. Kai kurios scenos, dialogai nukautuojantys, ypač kalbant apie religiją ir tą pradinį niūrumą keičia humoras, bent jau man kai kurios iš pirmo žvilgsnio rimtos knygos vietos verčia juoktis balsu Žodžiu, atrodo, tikras perliukas intelektualių pasakojimų mėgėjams tik reikia atidžiai skaityt, kai kur pasukt galvą

Aš irgi iki šiol apie ją pagalvoju Tikrai rekomenduoju tiems, kurie jos dar neskaitė.