Sveikos. Man jau 4 mėn. po operacijos. Buvo vienu metu nosytės galas labai kreivas (nors ir prieš operaciją jau buvo kreivas) , bet dabar daugmaž jau tiesiai atrodo. Kelis kartus teko labai stipriai užsigauti nosytę (vieną kartą netgi čia rašiau, nes buvau siaubingai išsigandusi) , bet berods viskas gerai, pertvara neiškreivėjo. Nosies galas dar labai didelis ir ilgas, bet nežinau ar labai dar trauksis man, nes prieš tai jis buvo toks kamuoliukas, neproporcingai didelis nosies viršutinei daliai. Tikiuos, dar nemažai keisis viskas, ir dar labai tikiuosi kad į gerąją pusę. Tik tiek, kad gal man liko toks liekamasis reikšinys po tų siaubingų kraujosrūvų po akimis ir ištinimo arba čia ta nauja nosytė taip daro, bet vos ne kasdieną girdžiu, kad aš atrodau labai pavargus, užsimiegojusi arba manęs klausia ar kątik atsikėliau, maišeliai po akim padidėjo. Dar klausia ar man sloga, nors aš pati nesijaučiu sloguojanti, bet gal kažkaip kitaip kvėpuoju. Įdomiai, nes nė vienas žmogus nieko nepastebėjo dar ir nieko nepasakė dėl pačios nosies . Tik buvo komentarų, kai dar mėlynes turėjau (o jas turėjau labai ilgai) ir ištinusi stipriai kai buvau. O dabar niekas nieko nesako, niekas nieko neklausia. Nesiskundžiu tuo, nes nenorėjau, kad kasnors apkalbėtų, bet kartais galvoju negi aš ryžausi tokiam dalykui, du mėnesius išgyvenau kažkokį košmarą, kai slepiesi nuo žmonių ir joks makiažas nepadeda, kai pačiai silpna į save žiūrėti, o po to, tavo pokyčio niekas nepastebi arba galbūt netgi mano kad prasčiau atrodai ir nutyli. Dar niekas nesakė, kad pagražėjau. Tokiom akimirkom pamąstau ar buvo verta. Kai po operacijos atrodai taip kraupiai, kad galvoji ir vos ne meldiesi, kad tik grąžintų senąją nosytę, kai žiūrėdama TV arba skaitydama žurnalą daugiau nieko nematai, tiktai žmonių nosis, kai nueini miegoti ir atsikeli su mintimis apie savo nosį. Dabar kažkaip jau praėjo beveik visas tas, o pirmus mėnesius aš save kai atsimenu, tai turbūt pati save pasiųsčiau psichiatro konsultacijai. Ir dabar skaitau atsiliepimus jūsų visų ir jūsų visų pergyvenimus, tai taip pažįstama. Laikykitės merginos, reikia tikėtis, kad viskas sugis gražiai ir visos būsim laimingos. Tik man vienas dalykas labai įdomus. Berods nė viena iš čia rašančių nebuvo ir nėra patenkinta savo operacijos rezultatais. Kame esmė? Lietuvos chirurgų problema? Labiausiai aktuali ši tema toms, kurioms nepasiseka? Per dideli ir nerealūs lūkesčiai? Netgi vienu metu galvojau gal čia kažkokia pikta akis nužiūrinėja, todėl savo foto nesiunčiau (kai nerandi paaiškinimų, tai pradedi visokių išsigalvoti) , nes tikrai čia vienos forumietės nosytę taip gyrė taip gyrė visos, o paskui gavosi negeros komplikacijos jai labai.
Tai vat, tokie mano pamąstymai šįvakar.
As po menesio turiu susitikima su gyd.As tik skaiciuoju menesius,kada galesiu daryt pakartotine operacija ir pirmiausia del kviepavimo. 
