QUOTE(Frediu @ 2012 03 22, 12:15)
Su jusu pasisakymu visiskai sutinku, tiesa tai kad esu itakojamas vartotojisko taip visiem brukamo gyvenimo. Bet kita vertus cia daugiau veikia zveriski instinktai, kurie vercia zvalgytis i tas, kurios galetu isnesioti, palikuonius ir manau gyvuni svabu ju susilaukti kuo daugiau. Tai ir kovoju su tuo. o vartojimas taip pat skatinamas tuo instinktu apsistatyti materija, kad kuo daugiau ar geresniu tu partneriu pritrauktum. Juk reta svari grazi kvepenti pamele, atkreiptu demesi i koki prastai apsirngusi, negalinciu pasirupinti savimi individa. Ir tas pirmykstis vercia mane zvalgytis ir geisti kitu, nes sita jau kaip ir "uzkovota"
Na tu scenariju, gali buti labai ivairiu, po to paklydimo. Bet taikliausia yra tai, kad po to tikrai, bent jau kury laika jauciausi gana bjauriai. Ir to pasekmes tikrai neduotu ramybes, bet tas laukinis noras tuo nesivadovauja, o protas vis dar ji nugali ir neliaidzia elgtis neatodairiskai.
Amzina kova...
Tik noriu perspėti, kad atleidimas ir susitaikymas yra du skirtingi dalykai. Ir, kad moteris jums atleis už nuklydimą, nereiškia, kad ji su tuo susitaikys ir tai pamirš. Ir labai galimas dalykas, kad būtent tada, kai jūs pagaliau nuspręsite, kad geresnes už ją neberasite, būtent tada ji suvoks, kad su išdaviku ji nenori būti. Visai galimas dalykas, kad ji sutiks tokį, kuris vertins ją ne tik už jos nekaltumą, bet ir už tai, ką ji moka duoti, ir vien už tai, kad ji yra tokia kokia yra. Be jūsų nubrėžtų ribų, sankcijų ir taisyklių. Ir, patikėkit manim, tas, kuris tai įvertins, nebūtinai bus toks, kurį jūs pajėgsite "sumaišyti su šūdais"
Žinot, man, tiesa sakant, gaila tos mergaitės. Gaila vien dėl to, kad ji jums dovanoja savo tyrą širdį, atsiduoda be jokių užuolankų, o jūs dar svarstote : gal man verta ją išduoti. Svarstot, ar verta sužaloti ją visam gyvenimui, sudaužyti jos širdį, išmokyti ją nepasitikėti niekuo daugiau šitam gyvenime.

Sėkmės, nes matau, kad jūs jaučiatės turįs teisę taip pasielgti.