O man idomu - kur riba tarp nuolankumo ir kvailo ambiciju rodymo

.
Kasdieniame gyvenime yra daug situaciju, kai paprasciau padaryti, negu kariauti. Pavyzdziui, po pusryciu vyras palieka neplauta arbatos puoduka ant stalo, nepaprasytas niekada neisnesa siuksliu. Na, nenuvalo dulkiu, nepervelka patalynes. Visa tai smulkus darbeliai, kuriuos is pradziu su meile padarai. Kazkuria diena pastebi, kad tokiu smulkiu darbeliu darai vis daugiau, o vyras - vis maziau. O ir dekingumo is vyro puses nelieka

Bandymas apie tai pasisneketi nieko neduoda, vyro nuomone, tai problemu ieskojimas ten, kur ju nera. Be to, jis neturi laiko, jis pavarges ir t.t.
Rezultatas: anksciau jis nedare todel, kad nenorejo, o dabar nedaro is principo, todel, kad as noriu ji priversti. O kai vakare randa neplautus indus, kyla didziulis barnis

.
Ir as saves klausiu: na, ar ne protingiau padaryciau, isplovusi 2 lekstes ir 2 stiklines, vietoj susigadinus nuotaika trims dienoms? Bet kodel po to as jauciuosi kaip tarnaite?