QUOTE(bigfuciuke @ 2012 09 10, 12:58)
Nea, dukrytė miega savo lovytėje. Neguldau šalia, nes valgome beveik visada sėdimoje pozoje. Gulint kažkaip nepatogu, juolab, kas maitinu su antspeniais, nes speneliai plokšti ir vaikas kitaip neima krūties, tai antspenis krenta gulint. O dar ir tėtis bijo užgulti.

Spėju, kad blogai darau?
Siūlau ieškoti sau tinkamiausių variantų, nepasilikti prie vieno, neapriboti savęs. Taip atrasite žindymo malonumą ir nereikės kankintis. Mano speneliai irgi įdubę ir pirmą vaiką nenusimanydama, neieškodama informacijos, nebandydama maitinau su antspeniais beveik metus laiko. Paskui įsivaizdavau, kad jis natūraliai nujunko (dabar suvokiu, kad nelabai ten natūraliai, aš prisidėjus buvau pati). Kiekvieną kartą kur nor svažiuojant neduok D pamiršiu antspenius, o jei nerandu staigiai, kai mažas užsimano valgyt, baisus rėkimas. Bėga pro šonus pienas, jeigu pasikrutini. aišku viskas išmokstama, prisitaikai ir maitini. Bet mažasis valgo be anstepnių nuo trečio mėnesio. Tiesiog iš pradžių buvo per daug streso, reikėjo dauginti pienelę, tai nepavyko man nuo pat pradžių, bet kai jau normalizavosi svoris ir valgymas, t.y. suėjus dviem mėnesiam pradėjau po truputį atpratinti. Kiekvieną kartą pradėdama maitinti pabandydavau įdėti nuogą krūtį. Dažniausiai tepalaižydavo, neapžiodavo. Tai užsidėdavau antspenį, bet kai jau gerokai ištraukdavo spenelį, po keleto minučių ištraukdavai jam iš burnytės ir nuėmus antspenį vėl bandydavau. pasimuistydavo, pasinervuodavo kažkiek, bet ne iki isterijų, nes jau būdavao užkandęs. Ir taip vis trumpinau maitinimus su antspeniu, vis dažniau pavykdavo apžioti, o ir speneliai išsitraukdavo daug lengviau ir greičiau. Po trijų savaičių antspenių nebereikėjo. Valgom pienelį iki šiol (vaikučiui pusantrų).
Dėl maitinimo sėdint. Tas pats irgi buvo su pirmuoju dėl nežinojimo. Nesigilinau, įsivaizdavau, kad man kitaip neišeina ir nebebandžiau, maitindavau sėdėdama, būtinai fotelyje, vakas miegojo savo lovytėje. O dabar bandžiau ir viskas išeina puikiausiai. Pasiraivai kažkiek išpradžių, pasieškai kiek pasvirus ar atsilošus gulint patogiausias atstumas nuo krūties iki burnytės, kam patogiau pakišti ranką po pagalvę, kam ja pasiremti, kam ištiesti priešais save. Pabandykit, nežinot, ką prarandat, kokį patogumą maitinti atsigulus ir pamiegoti. O jausdama artumą mažylė ir nesikels gal taip dažnai. Dar galima prisistumti šalia lovytę su vienu nuimtu šonu. Gal ramiau vaikučiui būtų
QUOTE(Justesea @ 2012 09 10, 13:03)
Aš kažkaip išmokau ant vieno šono gulėdama pamaitinti iš abiejų krūtų. Tiesiog, kai duodi iš tolimesnės, atsiguli beveik ant pilvo. Na viskas bandymų keliu yra išmokstama, jei tik yra noro

Šitaip labai patogu, nereikia vaiko stumdyti ar kiloti, praktiškai neįmanoma išsibudinti jam. Man taip patinka
Papildyta:
QUOTE(d'ville @ 2012 09 10, 13:12)
Sveiki,
* neisivaizduoju, kaip taip imanoma?? Juk reikia teisingai ideti, ziureti, ar apziojo, ar neisslydo, ar neuzmigo vaikas. Galu gale baisu ir uzspausti paciai uzmigus.. Mistika
** Kad taip vaizdine medziaga
Gal dar ir nuo (.) dydzio viskas priklauso? Nes su mazesniais lengviau visokias manipuliacijas atlikti. O su dideliais daugiau vargo, tiek mamai, tiek vaikui.
*Čia tik pirmais mėnesiais mistika, o paskui - natūralus procesas. Kartais net nežinodavau, kiek kartų naktį valgė, tik pajausdavau, kad kita krūtis pilna, nes gulėjau ant to paties šono

nu tai vertiesi ant kito, vaiką į kitą lovos šoną pastumi ir toliau parpi. Kartais pabundi pajautus, kad valgo, jei pamatai laikrodį, supranti, kad tikrai čia ne tas pats valgymas, kai užmigai

Savarankiški vaikiukai pasidaro.
** O jūs pamėginkit. Gal ne dabar, jei dar nevyskta viskas lengvai, bet po kokio mėnesio, dviejų - drąsiai. Patikėkit, kokias pozas vaikai išlaužia, kai jau didesni, nepaleisdami krūties apsisuka aplink save, ir ant pilvo paguli, ir ant nugaros...