Čia norėčiau aprašyti savo istoriją tam, kad kažkam kai man netektų daugelį metų kovoti su tariamais vaiduokliais, o tiesiog trūko gero ir atidaus gydytojo
Kai tai prasidėjo man buvo kažkur 16 metų. Šurdis staiga kažkaip susisukdavo ir pradėdavo mušti napsakomu ritmu. Kilnodavosi krūtinė, imdavo skaudėti visi dantys, svaikti galva, dažnai apalpdavau. Šiaip priepuolis praeidavo tik atsiguus visai tiesiai arba suspaudus visus kūno raumenis (nežinau kai paaiškinti

). Kai tai pasikartojo ne vieną kartą, kreipėmės į gydytoją.Pamačius mane gydytoja iškarto sureplikavo : "tokia jauna ir širdimi skundžiasi". Paklausė širdelę ir paleido namo

. ir taip ėjo metai po metų. Apie mano piepuolius žinojo tik patys artimiausi. Nes šiaip man kraujospūdis, kardiogramos būdavo idealios. Per tą laiką dirbau ir padavėja ir barmene. Priepuoliai ištikdavo bet kada. Bėgdavau slėptis į tuoletą ir kaip nors sustapdyti tą priepuolį

. Viną kart apalpau ir nukritau nuo laiptų.Susidraskiau visą kūną. Netikėjau kad kas gali padėti....
O tada pakeičiau polikliniką ir turėjau naują gydytoją. Ji išklausė

, pasiuntė echoskopui.Rado blogai vikiančią burę, bet tai nebuvo priežastis. O tada pasiuntė mane i Santariškių ligoninę, kur mano nuostabai visi labai rimtai manęs klausėsi. Būvo specialūs būdai sukelti priepuolius ir pamatuoti jų stiprumą. Priepuolių metu mano širdis mušdavo 180-210 k/min

. Diagnozė : paroksizminė tachikardija, iškarto pasiūlė operaciją, nes su tokiais priepuoliais nebebuvo kolaukti. Tai nutiko kažkur po 8 metų nuo pirmo permušimo

.
Taigi dabar permušimų nėra

. Širdelė nėra pati stipriausia, bet net sunku patikėti kaip teko gyventi tiek metų.....
Taigi tik norėjau paskatinti visas: jei kažkas tikrai neduoda ramybės, trukdo gyventi, neramina-ieškokit atsakymo.Jis kažkur yra. Tik turi atsirasti gydytojas, kuriam tu būsi įdomus
Sėkmės visoms. kuo daugiau gražiau akimirkų ir kuo mažiau ligų jūsų gyvenime