QUOTE(inezzza @ 2012 06 22, 09:28)
baimių ir nerimo bus daug ir jos persekios nuo II juostelių išvydimo iki kūdikio apkabinimo...sunkiausia yra tam pasiryžti, o kai jau tai įvyksta, tai truputį nurimsta širdis, nes mintys užimtos naujo džiaugsmo laukimu...
kai laukies, kiekviena smulkmena prikelia tuos kraupius prisiminimus, bet
patikėk...viską atperka galimybė savyje pajusti mažo žmogučio spurdėjimą
Papildyta:
Vat ir šiandien mano vyrukas man streso įvaręs ryte buvo...judink, krutink, kalbink, o jis - nė judesėlio

jau vos ne ašaros akyse....pasirodo matyt ir jį lietus veikia, nes kai pabudo, tai dabar skaičiuoja mamos šonkaulius
labai dziugu stebet tavo dziugesi kitu vaikeliu,tikiuos ir man tai teks dar pajusti
Papildyta:
QUOTE(Raja28 @ 2012 06 22, 09:39)
Raja - tikiuos pasirysiu ir tos baimes netrukdys kitam mazyliui
Papildyta:
QUOTE(lairam @ 2012 06 22, 10:25)
Aš pati tai džiaugiuosi, kad vadovavausi dideliu noru turėti leliuką ir bandėme jo susilaukti, kai tik gydytojos leidimas buvo duotas. Manau, kad kuo ilgiau laukčiau, tuo baisiau būtų, nes emocijos atslugtų ir liktų baimė, dar tas protas įsijungtų, kad gal palaukti, gal vėliau. O dabar vat turiu savo uogytę. Kaip tik buvome pasisverti ir pasimatuoti, tai sveriame 10 kg., o ūgis 74 cm.
Čia matuojamės iš palėpės ištrauktą beveik 35 metų vežimą:

Vasaros smagumynai
ujei kokie grazus tavo mazyliai
vienas jau visai vyriskis, o kita lelyte labai zavi
sunku ziurint i vaikus galvoti, o kaip dabar atrodytu mano dukryte..ech
bet begalo smagu, kad atsiranda tos stiprybes kitam vaikuciui