Ar jau metas pastoti - sprendžia abu?

Musu situacija buvo atvirstine nei daugumos - vyras labai norejo vaiko, o as niekaip. Bet visa laime, kad manes nespaude ir skandalu nekele. Taip pragyvenom be vaiku 12 metu. Uztat ismaisem pasauli, daug saliu pamatem, daug patyrem. Pasistatem namus, susitvarkem gerbuvi ir dabar jau stai 3 menesiai kaip laukiuosi. Esu be galo laiminga, nes jauciu, jog nestumui pribrendau. Nebebaugina nei mintys apie isstorejima, nei gresianicios strijos ar panasus dalykai. Linkiu visoms sulaukti to meto, kai supranti, kad vaikas tikrai yra lauktas ir bus mylimas. Nes lyginant kokia budavo savijauta anksciau, kai pagalvodavau apie vaikus - tai brrrr! Net kosmarus sapnuodavau nuo minties apie pastojima, o kai karta plyso prezervatyvas, tai tokia isterija prasidejo, kad negalejau sustabdyti raudos. Zodziu, stogas konkreciai pavaziaves butu, jei buciau pastojus tada.
Taip kad skubeti nereikia, kiekviena sulaukit savo laiko! Ir jusu vyrams linkiu to paties

manau amzius nera paskutinis rodiklis,dirbu medicinos sriti,teko atlikti praktika su vaikais,serganciais cerebraliniu paralyziumi,nuo 30 metu zenkliai padideja rizika susilaukt tokio vaiko,neduok dieve .taigi nemanau,kad atideliojimas yra gerai.
bet,yra zmoniu,kurie visiskai nenori palikuoniu,nesmerkiu ju ir juos suprantu,kiekvienam pasirinkimo laisve .
bet as vaiko kaip ir noriu,belieka tik pasiruost tam

Nenoriu dar vaiko. Baimė ima, nes jau 30-metis artėja, bet negaliu pradėti vaikučio jo nenorėdama. O priežąstys, na jų daug:
1. Visų pirma kai tik susituokėme, na jau buvome ne jaunikliai, iškart visi "ekspertai" pradėjo tirinėti vestuvines nuotraukas ar šventė ne iš reikalo. Ir iš giminių ir iš draugų pasipylė klausimai, komentarai ir mokymai, kad "jums jai tikrai laikas' Labai jautriai į tai reagavau. Suprask, dar patys nenusprendėm, ar jau norim planuotis, o čia šimtai patarėjų žino geriau
2. Visos draugės jau pasigimdžiusios, ir tokios staiga subobėjo, sumamėjo, man baisu daros. Nebėra apie ką pašnekėt, nei apie kokią knygą, nei apie filmą, nei galų gale apie pavasarį Viena tai išvis paklausus, gal susitinkam, atsakė, kad nenori labai vėlintis: "Mes 20.00 jau einam miegot". Jergau, pagalvojau, na ir griežtai pas ją. Pasirodo tada maudo savo leliuką ir migdo jį, pati iki vidurnakčio naktinėja.
3. Nebeturi tos padružkės savęs, kaip asmenybės. Yra tik "MES", dažnai savo vaikučių nuotraukas sudeda vietoj savęs klase.lt ar kituose puslapiuose. Ir net paklausus "Kaip gyveni", atsako"Mes augam gerai". Vienu žodžiu, atsirado vaikelis ir save jau pamiršti reikia...
4. Pamiršta savo vyrus, lyg jų nė neturėjo. Atrodo, niekas nebesieja, tik vaikas. Vyras - mažylio tėtis ir viskas. Mes kolkas vienas kitą turim, tai ir meilė, ir romantika, ir dovanos, ir staigmenos. Nenoriu to netekt Vienos draugės kai paklausiau, ką vyrui dovanų Kalėdų proga dovanos, tai šaltai atsakė: "Nieko, nebent vaikui ką nors nupirksiu". O vaikui vos 1,5 mėnesiuko.
5. Ir dar viena baimė - strijos, celiulitas bei priaugti kilogramai. Suprantu, kad tas mažiausiai turėtų rupėti, bet ir to bijau. Nes kitos net į paplūdimį nebeina dėl šių bėdų.

Mano baimės. Gal kvailos, bet nieko negaliu sau padaryti. Ką patartumėt: ar laukti natūralaus noro ar prisiversti "gaminti" vaikutį su tokiom baisiom baimėm?

Rasiau rasiau ir viskas dingo

Na ka pakomentuosiu is naujo
Papildyta:


Kol tiek baimiu - vaikelio siulyciau ir "negaminti" - o tai paskui del visu bedu is kaltinsi ji

O dabar atsakymai i tavo punktus:

1. del "ekspertu" .... Tokia jau ta gimine buna - jiems patinka kistis bet i juo s reiketu kuo maziau demesio kreipti

2. Del "subobejimo".... Jei sau to neleisi - tai to ir nebus

3. Saves pamirsti negalima Ir tik tau paciai spresti - ar susitapatinsi su savo vaiku... Ji myleti reikia - bet vien juo gyventi- tikrai negalima

4. Jei su vyru santykiai geri - tai tikrai rasit buda, kaip skirti laiko romantiskiems vakarams.... staigmenoms Gi vaikuti kartais galima nuvezti ir seneliams pasidziaugti Taip kad mano nuomone - vel gi, viskas priklauso tik nuo jusu paciu Kai yra noras - ir galimybiou atsiranda

5. O del striju... kg ir t.t. nu as irgi ju nenoriu nu bet labai pasistengus, galima bent jau sumazinti ju atsiradimo tikimybe...
O be to - jug nei viena mes nejaunejam...
O senatveje, gi taip gera bus jausti vaiku meile ir pagarba...

Taip kad linkiu kad tavo baimes kuo greiciau praeitu
Ir galetum su dideliu dziaugsmu laukti i pasauli ateinancio stebuklelio

Na, zinok, skaitau, ir atrodo, kad tu tiesiog parasei tai, ka as galvojau daugybe metu Ir tikrai patarciau kol kas geriau palaukti, nes nenorint ir vaikas gali but nemielas, ir abejoniu visokiu kyla, be to ir kaltinsi paskui vaika, kad negali to ar kito, del kuno pokyciu ir pan. Mes tai visiem tokiem "alia patarejams" sakydavom standartine fraze - ateis laikas, bus ir vaikas. O kadangi laikas vis neatejo (13 metu be vaiku pratempem ) tai visokie tiesioginiai ir netiesioginiai raginimai baisiausiai kniso Galiausiai pradejom sakyt, kad kuo labiau spausit, tuo ilgiau anuku nematysit Tas siek tiek padejo
O del striju ir priaugtu kg, tai cia manau reikia tiesiog valios pastangu. Paprasciausias patarimas - svorio reikia priauginet palaipsniui, tuomet oda speja issitempti ir taip nesutrukineja. Galu gale, kol strijos dar raudonos, jas galima pasalinti lazeriu (kiek skaiciau, Kaune yra klinika, kuri atlieka tokias proceduras).
Ir nereikia teisintis, kad valgai uz du, nereikia sau pataikauti. Svarbu, kad maistas butu kokybiskas, valgyt po nedaug 2-3 k. per diena ir 2-3 k. lengvai uzkandziaut.
O metai, zinok, tikrai ne riba. Jei esi sveika mergina, propaguoji sveika ir sportiska gyvenimo buda, tikrai isnesiosi ir pagimdysi vaikus nors ir po 30 Linkiu sekmes

Ačiū merginos už palaikymą Gal vien jau tai, kad pradėjau dėlioti pliusus ir minusus, rodo, jog kažkur kažkaip kirba NORAS susilaukti vaikelio Nors pats baisiausias dalykas ir yra tas "subobėjimas". Bijau savęs tokios, nes beveik visos draugės pasigimdžiusios tokios tapo. Na vienos daugiau, kitos mažiau, bet tapo. Dirbtinai draugystės ir bendravimo nenutraukiu, bet vis dažniau pastebiu, kad nebesusikalbam su jomis. O juk buvo aktyvios, žingeidžios merginos/moterys Nu nervas paima, kai paskambini draugei, paklausi "Ką veiki?", o ji atsako: "Laukiu, kol sūnukas pakakos, šiandien dar nedarė" Negi ir man tas pats gresia?

Kartais ir pati ant savęs pykstu. Daug šeimų labiausiai už viską trokšta vaikelio, bet negali jo susilaukti. O aš "išsidirbibinėju" nenorinti. Veju Dievo į medį

Mes susituokę jau du metus, sakėm neskubėsim su vaikais, sunku buvo save įsivaizduoti mama. Bet paskutiniu metu pastebėjau, kad labai jau man tie leliukai faini pasidarė, tai užsimaniau savo. Pašnekėjau su vyru, tai jis pasirodo visom keturiom už, nu tai ir bandysim. Noriu, kad vaikas gimtų pavasarį, tai dar truputį palauksime.

Patarciau nelaukti per ilgai - nes tikrai retai kada pavyksta pastoti is pirmo bandymo Tenka kartais keleta ar net keliolika ciklu planuoti

Bet svarbiausia kad norit - tai linkiu kad viskas butu taip kaip norit

pas mane tai padetis ir tokia, kad as pati esu neapsisprendu ko as noriu. maniskis tai jau koks pusmetis spangsta, ,kad vaiko nori. tevai ir jau anuku laukia, mociute pronuku... na vienu zodziu, bet as va esu ties neapsisprendimo riba... maniskis tai del vaiku eina is proto, kai nueinam i svecius, jei yra vaiku, tai jo nera kartu, nes jis su vaikais zaidzia.... as ir vaikus myliu, bet vis mane stabdo tas dalykas, kad neturim savo busto, kaip cia bus viskas del pinigu... as esu sioj situacijos protas, o tas jausmai.. jis sako pagimdysim pamatysi viskas bus gerai.... pokol kas nera galimybes kazka apie savo busta mastyti.. o nuomuojamam bute as nenoriu vaiko auginti.. siuliau jam kraustytis pas mano tevus, nes jie turi nama dideli, bet jis nenori... tai man nervas ima... nezinau ka daryt, ir jo skaudinti nenoriu, nes jis vaiko labai nori, ir as noriu, bet man vis reik visad kad apsidraudus buciau, kad viskas gerai bus ... del vaiko auginimo, zinau, kad neteks man vienai naktim keltis, ar amziais su vaiku but, jis ir dabar yra labai rupestingas ir geras, padeda man visur kur tik paprasau ar neprasau...

Man atrodo, kai ateina tas tikrasis didelis noras, nebegalvoji kaip ir kas bus su tais apsidraudimas, nori ir viskas Nežiūrint į nieką.

mes kartu nutariam, kad reiketu vaikucio, o as nusprendziu konkretu laika, ir sakau MB, pvz, nuo tada ir tada nebegersiu KT, tinka? Dabar greitai planuojam antra

As manau kad abu turi sutarti, kada nori ir negali seimoje buti, kad tik vienas nori, reikia kompromisu