Papildyta:
QUOTE(Penktadienis @ 2009 04 17, 13:11)
Nenoriu dar vaiko. Baimė ima, nes jau 30-metis artėja, bet negaliu pradėti vaikučio jo nenorėdama. O priežąstys, na jų daug:
1. Visų pirma kai tik susituokėme, na jau buvome ne jaunikliai, iškart visi "ekspertai" pradėjo tirinėti vestuvines nuotraukas ar šventė ne iš reikalo. Ir iš giminių ir iš draugų pasipylė klausimai, komentarai ir mokymai, kad "jums jai tikrai laikas'
Labai jautriai į tai reagavau. Suprask, dar patys nenusprendėm, ar jau norim planuotis, o čia šimtai patarėjų žino geriau 
2. Visos draugės jau pasigimdžiusios, ir tokios staiga subobėjo, sumamėjo, man baisu daros. Nebėra apie ką pašnekėt, nei apie kokią knygą, nei apie filmą, nei galų gale apie pavasarį Viena tai išvis paklausus, gal susitinkam, atsakė, kad nenori labai vėlintis: "Mes 20.00 jau einam miegot". Jergau, pagalvojau, na ir griežtai pas ją. Pasirodo tada maudo savo leliuką ir migdo jį, pati iki vidurnakčio naktinėja.
3. Nebeturi tos padružkės savęs, kaip asmenybės. Yra tik "MES", dažnai savo vaikučių nuotraukas sudeda vietoj savęs klase.lt ar kituose puslapiuose. Ir net paklausus "Kaip gyveni", atsako"Mes augam gerai". Vienu žodžiu, atsirado vaikelis ir save jau pamiršti reikia...
4. Pamiršta savo vyrus, lyg jų nė neturėjo. Atrodo, niekas nebesieja, tik vaikas. Vyras - mažylio tėtis ir viskas. Mes kolkas vienas kitą turim, tai ir meilė, ir romantika, ir dovanos, ir staigmenos. Nenoriu to netekt Vienos draugės kai paklausiau, ką vyrui dovanų Kalėdų proga dovanos, tai šaltai atsakė: "Nieko, nebent vaikui ką nors nupirksiu". O vaikui vos 1,5 mėnesiuko.
5. Ir dar viena baimė - strijos, celiulitas bei priaugti kilogramai. Suprantu, kad tas mažiausiai turėtų rupėti, bet ir to bijau. Nes kitos net į paplūdimį nebeina dėl šių bėdų.
Mano baimės. Gal kvailos, bet nieko negaliu sau padaryti. Ką patartumėt: ar laukti natūralaus noro ar prisiversti "gaminti" vaikutį su tokiom baisiom baimėm?
1. Visų pirma kai tik susituokėme, na jau buvome ne jaunikliai, iškart visi "ekspertai" pradėjo tirinėti vestuvines nuotraukas ar šventė ne iš reikalo. Ir iš giminių ir iš draugų pasipylė klausimai, komentarai ir mokymai, kad "jums jai tikrai laikas'
Labai jautriai į tai reagavau. Suprask, dar patys nenusprendėm, ar jau norim planuotis, o čia šimtai patarėjų žino geriau 2. Visos draugės jau pasigimdžiusios, ir tokios staiga subobėjo, sumamėjo, man baisu daros. Nebėra apie ką pašnekėt, nei apie kokią knygą, nei apie filmą, nei galų gale apie pavasarį
Viena tai išvis paklausus, gal susitinkam, atsakė, kad nenori labai vėlintis: "Mes 20.00 jau einam miegot". Jergau, pagalvojau, na ir griežtai pas ją. Pasirodo tada maudo savo leliuką ir migdo jį, pati iki vidurnakčio naktinėja. 3. Nebeturi tos padružkės savęs, kaip asmenybės. Yra tik "MES", dažnai savo vaikučių nuotraukas sudeda vietoj savęs klase.lt ar kituose puslapiuose. Ir net paklausus "Kaip gyveni", atsako"Mes augam gerai". Vienu žodžiu, atsirado vaikelis ir save jau pamiršti reikia...
4. Pamiršta savo vyrus, lyg jų nė neturėjo. Atrodo, niekas nebesieja, tik vaikas. Vyras - mažylio tėtis ir viskas. Mes kolkas vienas kitą turim, tai ir meilė, ir romantika, ir dovanos, ir staigmenos. Nenoriu to netekt
Vienos draugės kai paklausiau, ką vyrui dovanų Kalėdų proga dovanos, tai šaltai atsakė: "Nieko, nebent vaikui ką nors nupirksiu". O vaikui vos 1,5 mėnesiuko. 5. Ir dar viena baimė - strijos, celiulitas bei priaugti kilogramai. Suprantu, kad tas mažiausiai turėtų rupėti, bet ir to bijau. Nes kitos net į paplūdimį nebeina dėl šių bėdų.
Mano baimės. Gal kvailos, bet nieko negaliu sau padaryti. Ką patartumėt: ar laukti natūralaus noro ar prisiversti "gaminti" vaikutį su tokiom baisiom baimėm?
Dievuliukai, regis, mano mintis išdėstei
Dėl subobėjimo, aš labai bijau, kad tiesiog neliks jėgų savimi pasirūpinti.... vaikštau pas drauges, kai kurios jų net į tuoletą negali nueiti, nes vaikas nuolatos klykia... O dėl biologinio amžiaus ekspertų kiek esu verkusi...Kas tiems žmonėms darosi, savo gyvenimus verčiau tvarkytųsi 
