Negali būt net abejonės, kad idealiausias variantas yra kuomet vaikelio nori abu. Tačiau kai kada labai sunku tai išsiaiškint. Pavyzdžiui mano atvejis. Su vyru jau esam 7 metus (man 23), aš nuolat kalbėjau, kad noriu mažylio, tačiau žinojau, kad iš pradžių reikia pagrindo po kojom. Kai jau mačiau, kad viską turim ko reikia norint ramiai gyvent ir augint vaikus, pradėjau jį jau rimtai kalbint. Tačiau jis man niekada nėra pasakęs, kad nori vaikelio. Net į mano tokį tiesų klausimą, ar jis nori, jis man atsakydavo: nu turėsi tu tą vaiką. Atseit nebekalbam šia tema. Tuomet klausiu jo, tai kaip dėl kontracepcijos, ar man nustot gert tabletes? Jis man sako: kaip nori, aš gi tau nieko negaliu uždraust. Tai taip man, kaip moteriai ir buvo neaiškūs jo norai. Nustojau gert tabletes ir laukiau kada. Sulaukiau!!! Ne, niekada jis man neparodė džiaugsmo. Net kai parodžiau teigiamą testą, jis tik kreivai nusišypsojo. Bet dabar, aš matau kaip jis manim rūpinasi, ir su pilvu mano šnekasi.

Ir miegodamas ranką uždeda pašildyt

Nežinau, gal tik maniškis toks "kietas". Bet jei nebūčiau ėmusi iniciatyvą į savo rankas, tai nebūtumėm dabar tokie laimingi.