QUOTE(ingina @ 2010 08 16, 15:01)
zinoma, kad spresti turi abu, apie tai daug kalbames, bet ... nezinau, tiek ji, tiek mane kol kas kazkas stabdo. jau metukus esam susituoke, visi ragina, bet kuo labiau bruka, tuo... kazkaip svetimiau darosi

bent jau man. pati savyje nelabai suprantu, ar noriu jau ar dar ne. kazkaip bijau, kad viskas pasikeis - dabar santykiai kone idealus, sutariam, esam apsislifave, pazistam vienas kita ir netgi zinom kokia reakcija i ka bus

o atsiradus tam treciam... bijau, kad viskas pasikeis

jis pavarges, as pavargus, o trecias rekia

juokas pro asaras
aisku, o kur dar pramogos - megstam kartu su draugais i bariukus, su palapinem, stovyklauti, keliauti... mazylis tokias pramogas stipriai apribos... bent jau pirmuosius metus, ypac kol maitinamas... o kur dar pampersai

zodziu, kalbam, bet nesiryztam - bus matyt

žinoma, kad sprendžia abu... ir kada ateis laikas, pasijusite tam pasiruošę

ypač, kai bijote keisti patinkantį gyvenimo būdą. Mes su B daug bardavomės, nes aš du metus jau svajoju apie vaiką, bet jis vis rasdavo priežasčių, kodėl dar ne laikas. Aš jam pasakiau, kad kai jis norės, gal jau aš matysiu kitų perspektyvų ir nebenorėsiu. Bet jis spėjo į traukinį pasakydamas "noriu".
Manau, kažkuris turi aukotis, kad pagaliau būtų nugyventa iki šio tikslo. iš pradžių aukojau savo jausmus aš, laukiau, kada bus metas, kada MB apsispsręs. Tik nežinau, ką dabar aukoja jis, bet kol kas atrodo laimingas

jausmas toks, lyg dar kartą tuoktumėmės