Kartą teko vienam filosofui kreiptis į valdininką su kažkokiu reikalu. Suirzęs dėl valdininko demonstruojamos arogancijos paklausė:
- Ko gi tu čia mielasis taip rieti nosį?
- Lyg nežinotum - aš einu svarbias pareigas!
- Na gerai, o kuo tu tapsi vėliau?
- Meru!
- Na, o tada?
- Ministru.
- Na, o paskui?
- Prezidentu.
- O toliau?
- Niekuo.
- Na, o aš jau dabar niekas. Tad ar verta taip riesti nosį?
Tik po to, kai bus nukirstas paskutinis medis,
Tik po to, kai bus užnuodyta paskutinė upė,
Tik po to, kai bus pagauta paskutinė žuvis,
Tik tada Jūs suprasite, kad pinigai yra nevalgomi.
/Adam J. Jackson/
Tik po to, kai bus užnuodyta paskutinė upė,
Tik po to, kai bus pagauta paskutinė žuvis,
Tik tada Jūs suprasite, kad pinigai yra nevalgomi.
/Adam J. Jackson/
,,Man patinka bendrauti be žodžių; pasižiūri į gero žmogaus akis...nusišypsai... ir ką daugiau bereikia sakyti? Tiesiog gera ir tiek! Žodžiai visada užmuša mintį, o jei jų neišsakai tik jauti, Sielai artimas žmogus visada tai pajunta.'' (Aldutė Vakarė ,,Kartais Angelas pasirodo'')
Jei atsitiktinai pažvelgiu pro langą į gatve einančius žmones, juos matydamas aš nesvyruodamas sakau, kad matau žmones
ir vis dėlto ką be skrybėlių ir apsiaustų, po kuriais gali slėptis vaiduokliai ir manekenai, judantys tik spyruoklių pagalba, aš matau pro langą?
[R. Descartes. Meditations]
[R. Descartes. Meditations]
Na tu susimovei. Gerai, tu tikrai susimovei. Tu susimovei. Tu susimovei. Tu susimovei. Tu susimovei. Tu susimovei. Tu susimovei. Tu susimovei. Tu susimovei. Tu susimovei. Tu susimovei. Tu susimovei. Tu susimovei. Manai man tai rūpi? Aš suprantu. Nori būti tikrai didis? Tuomet turėk drąsos stipriai susimauti ir nepasiduoti. Tegul kiti svarsto kodėl tu vis vien šypsaisi.
**********
Dauguma žmonių teikia pirmenybę viešbučiui su baseinu, bet apsigyvenę tik nedaugelis tuo baseinu naudojasi. Čia svarbiausia jausmas, jog galėtum juo pasinaudoti. Žmogui svarbu matyti galimybes, nebūti suvaržytam, per gyvenimą keliauti ne bėgiais, o laisvais keliais.
**********
Kuo mažiau esi matomas, tuo mažesnis spaudimas! Užtat turi pakankamai laisvės būti savimi ir nekreipti dėmesio į išorinius dalykus. Tai savimi pasitikinčio, kuklaus žmogaus reliatyvumo teorija, kuri žavi savo amžinumu.
**********
Nepraeina nė viena diena, kad kas nors iš pažįstamų nepadarytų klaidos. Aišku, ir patys klystame. Vis dėlto dažniausiai kitų klaidas pastebime greičiau nei savąsias. Tuomet pradedame jaudintis dėl mažų ir didelių greta gyvenančių mielų žmonių nuodėmių ir imame svarstyti, ką jie padarė neteisingai, kaip jie turėjo pasielgti, ką būtume darę jų vietoje. Gal ne visada apie tai atvirai kalbame, bet slapta noriai reiškiame priekaištus kitiems dėl jų klaidų. Gal nuo to mums palengvėja, galime pasijusti šiek tiek geresni. Vis dėlto ilgainiui tai kenkia tarpusavio santykiams. Jei visą laiką matome tik žmonių klaidas, anksčiau ar vėliau tuos žmones prarandame. Ką gi daryti? Kad ir kaip juokingai tai skambėtų, aštrus, mažiausią klaidelę žaibiškai pastebintis žvilgsnis yra tam tikras regos sutrikimas, tiksliau tariant ypatinga trumparegystės forma. Jei žmogaus akys mato tik klaidas, joms būtinai reikia pagalbos: meilės akinių. Tokie akiniai padės nepastebėti trūkumų bei ydų ir atskleis tik gerąją žmogaus pusę. Tuomet atrasime daug gražių ir meilės vertų dalykų ir visai nebesinorės gaišti laiko ieškant klaidų. Tiesiog nebus verta to daryti!
**********
Gyventi verta, nes meilė daro mus pažeidžiamus.
Daug svajojama apie didelę meilę, apie dviejų žmonių laimę ir visišką harmoniją, kuri, deja, retai pasitaiko. Svajotojai pirmiausia turi prisiminti vieną išmintingą dalyką: meilės nebūna be sužeidimo.
Antikos dievas Amūras darbavosi strėlėmis ir lanku. Daugelis mano, jog taip buvo dėl to, kad meilė kiekvieną paliečia asmeniškai. Vis dėlto čia glūdi ir gilesnė prasmė: kai du žmonės pamilsta vienas kitą, abu juntamai sužeidžiami bent viename taške. Mylintis kažką aukoja savo apsaugą. Jis nuoširdžiai atsiveria kitam. Tai meilės paradoksas: kuo stipriau mylime, tuo labiau meilė mus silpnina. Meilei reikia šios atviros vietos, kad galėtų srūti. Lieka žaizda, kuri niekados visiškai neužsitrauks.
Ir vis dėlto ta žaizda daro įmanomą mūsų naują, bendrą gyvenimą. Kartu abu sužeistieji yra stiprūs ir gali daryti stebuklus.
Tiems, kurie myli vienas kitą, nėra nerizikingų kelių. Meilė didžiausia dovana, kuri brangiai kainuoja, ir nėra nieko gražesnio, kaip sumokėti deramą kainą.
**********
**********
Dauguma žmonių teikia pirmenybę viešbučiui su baseinu, bet apsigyvenę tik nedaugelis tuo baseinu naudojasi. Čia svarbiausia jausmas, jog galėtum juo pasinaudoti. Žmogui svarbu matyti galimybes, nebūti suvaržytam, per gyvenimą keliauti ne bėgiais, o laisvais keliais.
**********
Kuo mažiau esi matomas, tuo mažesnis spaudimas! Užtat turi pakankamai laisvės būti savimi ir nekreipti dėmesio į išorinius dalykus. Tai savimi pasitikinčio, kuklaus žmogaus reliatyvumo teorija, kuri žavi savo amžinumu.
**********
Nepraeina nė viena diena, kad kas nors iš pažįstamų nepadarytų klaidos. Aišku, ir patys klystame. Vis dėlto dažniausiai kitų klaidas pastebime greičiau nei savąsias. Tuomet pradedame jaudintis dėl mažų ir didelių greta gyvenančių mielų žmonių nuodėmių ir imame svarstyti, ką jie padarė neteisingai, kaip jie turėjo pasielgti, ką būtume darę jų vietoje. Gal ne visada apie tai atvirai kalbame, bet slapta noriai reiškiame priekaištus kitiems dėl jų klaidų. Gal nuo to mums palengvėja, galime pasijusti šiek tiek geresni. Vis dėlto ilgainiui tai kenkia tarpusavio santykiams. Jei visą laiką matome tik žmonių klaidas, anksčiau ar vėliau tuos žmones prarandame. Ką gi daryti? Kad ir kaip juokingai tai skambėtų, aštrus, mažiausią klaidelę žaibiškai pastebintis žvilgsnis yra tam tikras regos sutrikimas, tiksliau tariant ypatinga trumparegystės forma. Jei žmogaus akys mato tik klaidas, joms būtinai reikia pagalbos: meilės akinių. Tokie akiniai padės nepastebėti trūkumų bei ydų ir atskleis tik gerąją žmogaus pusę. Tuomet atrasime daug gražių ir meilės vertų dalykų ir visai nebesinorės gaišti laiko ieškant klaidų. Tiesiog nebus verta to daryti!
**********
Gyventi verta, nes meilė daro mus pažeidžiamus.
Daug svajojama apie didelę meilę, apie dviejų žmonių laimę ir visišką harmoniją, kuri, deja, retai pasitaiko. Svajotojai pirmiausia turi prisiminti vieną išmintingą dalyką: meilės nebūna be sužeidimo.
Antikos dievas Amūras darbavosi strėlėmis ir lanku. Daugelis mano, jog taip buvo dėl to, kad meilė kiekvieną paliečia asmeniškai. Vis dėlto čia glūdi ir gilesnė prasmė: kai du žmonės pamilsta vienas kitą, abu juntamai sužeidžiami bent viename taške. Mylintis kažką aukoja savo apsaugą. Jis nuoširdžiai atsiveria kitam. Tai meilės paradoksas: kuo stipriau mylime, tuo labiau meilė mus silpnina. Meilei reikia šios atviros vietos, kad galėtų srūti. Lieka žaizda, kuri niekados visiškai neužsitrauks.
Ir vis dėlto ta žaizda daro įmanomą mūsų naują, bendrą gyvenimą. Kartu abu sužeistieji yra stiprūs ir gali daryti stebuklus.
Tiems, kurie myli vienas kitą, nėra nerizikingų kelių. Meilė didžiausia dovana, kuri brangiai kainuoja, ir nėra nieko gražesnio, kaip sumokėti deramą kainą.
**********
Pagalvok bent kartą prieš duodamas, dukart prieš imdamas ir tūkstantį kartų prieš reikalaudamas
Laimė panaši į vaivorykštę: vien saulės neužtenka, jos spalvoms pamatyti, reikia ir lietaus
Atostogų pinigai visada pasibaigia greičiau negu atostogos. Autorius nežinomas
Sunkus darbas be poilsio visada veda prie nesėkmės John Kehoe
Gyvenimas - tai ne atostogos. Jei jūs įsisąmoninsite šį požiūrį, jūsų gyvenime atostogų bus pakankamai. M.Dytrich
Žmonės dažnai daugiau laiko planuoja praleidžia planuodami būsimąsias atostogas nei visą gyvenimą. Robin Sharma
Tiesa paduoda ranką kaip dama: nenusimaudama pirštinės.
Sėkmingas žmogus yra tas, kuris sugeba sudėti tvirtus pamatus iš plytų, kurias į jį sumėtė aplinkiniai.
Jei mokame atsispirti savo aistroms, tai paprastai ne todėl, kad esame stiprūs, o todėl, kad tos aistros silpnos. [F. de Larošfuko] 
Man visai nereik, kad mylėtų, tik kad grįžus kas ištartų: o buvo blogiau be tavęs"... (V. V. Landsbergis)
Trečią parą žiedais sirpsta mano lūpos,
Nesaldžiais bučiniais jas paliejo rūkas.
Trečią parą žaltys mano plaukus pina,
Meilės ašaras jis paverčia į vyną...
Man visai nereik, kad mylėtų, tik kad grįžus kas ištartų: o buvo blogiau be tavęs"... (V. V. Landsbergis)
Trečią parą žiedais sirpsta mano lūpos,
Nesaldžiais bučiniais jas paliejo rūkas.
Trečią parą žaltys mano plaukus pina,
Meilės ašaras jis paverčia į vyną...
Kas stengiasi kuo stipriau laikyti, tas praranda.Bet tik paleisk su šypsena- ir seks paskui.
/Remarkas/
/Remarkas/
