QUOTE(Streamy @ 2012 05 14, 22:32)
nuo dienos priklauso
ryt einu i TA, tai tikiuosi pasakys kas ir kaip, nes skausmas jau ir i kita puse persimete, tai dabar ir desni ir kairi sona skauda
bet gyvensim,
tik lelka mano be galo rami, man po sunaus tango sokiu, kazkaip neramu ar viskas gerai cia, nes kol neprikalbinu, nepastumdau, tol nesijudina
vis negerai tom mamoms 





gal vaikas ką spaudžia? man ginė, pas kurią lankytis nesenai pradėjau, sakė, kad per echo jie nematytų ar ten cista, ar dar kažkas....
kadangi skausmai dingo, tai ir nebesuku galvos.
gal kuri auginat katę/iną? ar nesijaudinat dėl to, kad atsiradus vaikui, gali imti pavyduliauti ir kokias nesąmones krėsti ?
šiaip kol kas negaliu saviške skųstis, bet šiek tiek širdelėje virpa, kaip seksis mums toliau.
Mila, žinok, ne Tu viena lauki Tos dienos. atrodo, turėčiau džiaugtis, mėgautis kiekviena diena. bet tos baimės dėl visko, mane žudo.
guodžiu save, kad ne nuo pat nėštumo pradžios tenka vartytis lovoje.
ai, dar pasipasakosiu... kažkada jau rašiau, kad viena kolegė domisi astrologija. tai ji pažiūrėjo mano horoskopą ir tokia laiminga pranešė "tavo horoskopas labai geras...." ir dar pridūrė "oi, va gims berniukas gegužės 12". man tik perėjo per širdį... gegužės mėn? juk per anksti...
paskui ėjau jos dar kartą klausti, gal suklydo? ji pažiūrėjo dar kartą, tik jau per kažkokią kitą programą. ne, gegužės 12. aiškiai rodo. tik tąkart jau nebe berniukas, o mergytė.
nu parlėkus į darbo vietą išsitraukiau kalendorių, pasiskaičiuoju... ogi tebus 30 savaičių.
dar pamenu, kaip čia pasiguodžiau, tuomet Keberiokšt mane ramino, sakydama, kad tokio laiko vaikai išgyvena.
kovo pabaigoje atsiduriu ligoninėje su priešlaikiniu. po dviejų savaičių nuo gulėjimo ligoninėje neaiškūs skausmai, kad nėr kur dėtis.
paskui viskas lyg ir gerai. o va praeitą savaitę lyg kas privertė paskambinti gydytojai ir paklausti dėl vaiko judesių. po patikrinimo - gulimas režimas. reikia lipti laiptais, negaliu užlipti, skauda.
tik tak..artėja gegužės 12, šeštadienis. penktadienį sąžiningai pragulėjau kojas sukryžiavusi, šeštadienį - irgi. kai skausmai užeidavo, keikiausi, kam nelikau ligoninėje.
sekmadienį vyras juokias,nu ką nepagimdei? tai parašyk savo tai kolegei, kad neišsipildė... tegu pažiūri iš naujo, tik jau tegu tau nesako...
aišku, dabar juokinga, bet tuomet kai skausmai buvo, tai akys pilnos baimės...
bet ir jis pats buvo kiek sunerimęs, žinoma, neprisipažins...

jau matau, kaip perskaičiusios mano šitą žinutę šypteli etera (aha sakei, sakei, kad briedas) ir kristinuke....
dabar turiu tikslą ištempti iki Joninių, o paskui jau bus galima ir nebebijot...
va taip ir gyvenu.
