aš apakusi

tik savaitgalį neprisijungiau, o jau nauja tema

nespėju nei skaityti, nei komentuoti, nei patarimais dalintis

svočiutės, kurios jau sudalyvavo savo šventėse, padarė fantastišką darbą, šaunuolės

aš jų pasakojimus skaitau ir nervuojuosi, kad manęs tokiose vestuvėse nebuvo

o ką jau kalbėti kiek dar minčių "prisivogiau"
man labai patiko (nebeatsimenu kurios) kažkurios svočiutės pasakojimas, kur jinai su muzikantais kariavo

, nu tikra šaunuolė, kad nenusileido, kad ėmė viską į savo rankas ir nepabijojo susipykti su jais.
Ištikrųjų mes taip visos turėtume nusiteikti, kad per vestuves visko gali nutikti... ir muzikantai ne kokie, ir piktų, nemandagių, pasikėlusių svečių gali būti, ir šiaip visko visko....

Todėl reikia nepabijoti ir prieiti prie tokių "dalyvių" gražiai pakalbėti, nuraminti, sudrausminti (jei reikia), nes patikėkit manim, tai mes esame vakaro vedėjos ir tvarkdarės

, niekas kitas to nepadarys. Jug tokių nesklandumų nesutvarkys jaunieji ar jų tėvai, svečiai vienas kito gali ir nepažinoti, gali neišdrįsti.
Jei jau ėmėmės tokio vaidmens, t.y. svočiavimo, tai darykime tai iki galo, o ne tik gražius žodžius perskaityti.

Ne džinsai daro tavo užpakalį storu.