EŽK
Nusprendžiau įdėti šią įdomią A.Kurtinaičio citatą:
"Pasiremdami EŽK tekstu, apžvelkime žmogaus santykį su Žilvinu- Dievu, kuris yra išdėstytas penkiose padėtyse.
1. Žmogus (Eglė), visiškai nepažįsta ir nežino, kad yra toks Dievas (Žilvinas).
2. Žmogus (Eglė) pirmą kartą susidūręs su Dievu (Žilvinu), jį priima kaip nepažįstamą, svetimą, nepatikimą, baugų, be jokios kultūros, už save žemesnį sutvėrimą (gyvūnas- žaltys).
3. Žmogus (Eglė) Dievą (Žilviną) pažįsta tiek, kiek bet kurį sodžiaus gyventoją- motiną, kaimyną ar save patį.
4. Žmogus (Eglė) pažįsta dievą (Žilviną) kaip aukštesnę būtybę už save: miręs, bet kalba- visagalis; kranto šaukėjui atsiliepia iš gelmės- visur esantis; nesiteiravęs pasako šaukinio atskleidėją- visažinantis. Šioje padėtyje žmogus Dievą pažįsta ne tik kaip už save aukštesnę būtybę, bet tuo pačiu ir jo kūrybinės sąrangos įstatymus.
5. Žmogus (Eglė) supranta savo gyvenimą kaip kryptingą būtinybę eiti į Dievą- Eglė grįžta į tą gelmę pas Žilviną. Nors žmogui trukdo jo praeitis- kūnas, broliai, sodžius susiliesti su dieviškuoju dvasiniu pasauliu, bet jis visomis išgalėmis jo siekia. Eglė negrįžta atgal į sodžių pas gimines, bet pasilieka laukti ant kranto iki atplauks pieno puta.
Šios penkios Dievo pažinimo padėtys yra mūsų senojo prabaltiškojo tikėjimo teologinė dogma, nubrėžta paties Dievo. Todėl kiekvienas, EŽK nagrinėtojas, menkai pažįstantis Dievą ir jo kūrybinės sąrangos įstatymus, užuot nuoširdžiai prisipažinęs, jog nesuprato, tegali pasakyti, kad tai yra nestandartinis dalykas.
Žaltys- tai ir jaunikaitis, ir tėvas, ir kalbantis be jokio pavidalo. Šios trys Žilvino būklės yra ne kas kita, kaip senoji prabaltiškoji Dievo Trejybė. Daugeliui toks tvirtinimas gali sukelti pasipiktinimą, nes, pirma, EŽK nėra žodžio "trejybė", antra- sugriūtų mitologų siūloma dievaičių trejybė su Perkūnu kaip valdovu (tai didelė klaida) ie, trečia, - teigtų, kad baltai pažinojo Kristų pirma negu jis buvo gimęs. (...) EŽK tekstas pakankamai pateikia medžiagos, iš kurios galime pažinti prabaltiškąją Dieviškąją Trejybę.
Pirmiausia turbūt reikėtų pradėti nuo žalčio šaukinio- vardo. Basanavičius pateikia vieną- Žilvinas. O štai pasakotojai iš Pajevonio ir kitų apylinkių vadindavo įvairiai- "Žilžinu, Žiulžinu, Žilžynu, Žilvynu ir Žilvinu". Toks platus garsų diapazonas paties šaukinio prasmės beveik nepakeičia, nebent įtariant, kad galėjo turėti reikšmės vietiniai žodžiai: "žilžinai- gulbės", "žiūžinai- žąsys" ir "žiuliukai- žąsyčiai". Lietuvių kalboje žodžių darybai ypatingą reikšmę turi ne tik priešdėliai, bet ir priesagos, kuriomis yra išreiškiamos fizinės ir dvasinės savybės, titulai ir amžius, , teisiniai ir kitokie požymiai. Mūsų kalboje "Žilvinas" (Žilžinas) nėra vienišas. Jis garsiniais savo ženklais yra glaudžiai susijęs su kitais dviem žodžiais- "Amžinas ir Milžinas".
AMŽINAS
A=Dievas- Tėvas- Pradžia - (alfa) Dievas Milžinas Dvasia
M=Milžinas- Žmogus Trejybė
Žinas=Dvasia - Džinas Šv. Trejybė
MILŽINAS
M=Žmogus Dievžmogis
Il=Ilgasis- didysis Didžiadvasis
Žinas=Dvasia- Džinas Žmogus Didžios Dvasios
Didysis žmogus
ŽILVINAS (ŽILŽINAS) omega+ V (u) arba Ž (paskutinė)
Ž = Dvasia Dvasių Dvasia
Il = Ilgoji - didžioji Dvasių Dvasia
V(Ž)inas = Dvasia- Džinas Didžioji Baltoji Dvasia
Žil = Žilas- Baltas Didžioji Tobuloji Dvasia
Šventoji Dvasia
Iš šitų trijų žodžių matome, kad tai yra neišardomoji Dieviškoji Trejybė, kurioje Žilvinas yra trečiasis asmuo- omega. Taigi visa būtis yra tarp Amžino ir Žilvino- tarp Alfos ir Omegos. Jau iš paties žodžio Amžinas matome, kad Milžinas yra tarp Amžino ir Žilvino. Tačiau į kurį vieną iš jų bežiūrėtume, matome visus tris. "
Aquila non captat muscas .
Nors čia kiekvienam savo...
