Jon Krakauer, Į laukinį pasaulį. Anotacija atskleidžia turinį ir baigtį, bet tai nėra blogai, nes svarbu, kaip Krakauer`is pateikia ir interpretuoja įvykius. Pats, buvęs ir tebesijaučiąs atskalūnas, Krakauer`is simpatizuoja ir kiek idealizuoja Christopher`io filosofiją ir gyvenimo būdą. Tačiau objektyviai analizuoja vaikino dvasinį pasaulį, įsitikinimus, santykius su šeima, draugais, požiūrį į visuomeninius reiškinius ir t.t. Į siužetą įpina garsių keliautojų, Aliaskos tyrinėtojų, alpinistų biografinius faktus, juos gretina. Skandalinga žūtis išanalizuota, žūties versijos moksliškai pagrįstos.
Toliau - tai, kas užkliuvo
, galite neskaityti.Akis bado prasta kalba, stilius (greičiausiai reiktų įkrėsti lazdų vertėjui
)"Manęs neramino..."
***
"Tačiau (...) šį atokų automobilį sugebėjo aplankyti net šeši žmonės, atkeliavę trimis būriais."
***
Be to, nors "estetinis keliautojas" to nežinojo, šešių mylių spinduliu nuo autobuso stovi keturios trobelės (nors 1992 vasarą nė vienoje jų niekas negyveno).
Nors autobusas buvo gana arti civilizacijos...
Jose Saramago, Antrininkas.
Vėl gi alegorija - filosofinė manipuliacija - socialinis eksperimentas...
Aukštasis pilotažas - ekstremalus sportas...
Žodžiu, kaifas.
Nemyli Saramago savo personažų, įsuka į beprotišką verpetą ir stebi, kaip jie kapstosi, blaškosi, narpliodami aplinkybes, spręsdami esamas ir išgalvotas problemas. Sarkastiškai mėgaujasi ir subtiliai tyčiojasi iš tų sprendimų, netikėtų, bet iš esmės logiškų, ypač matuojant "kiekvienas klysta pagal savo galimybes" liniuote.
Minčių sraute - užburtame rate - išryškėja personažų dvasinė menkystė: du vyriškiai, vedini emocijų ir principų, sukelia lemtingus gyvenimo pokyčius.
Jei patiko "Aklumas", rekomenduoju.
