aš perskaičiau porą knygų, kurios paliko įspūdį, ir tik vėliau susimąsčiau, kad jas abie sieja vienas dalykas - abiejų veikėjai yra nepritapėliai.
P.Giordano "Pirminių skaičių vienatvė" - apie du žmones, kurie tiesiog kitokie. Aličė - norėtų bendrauti, bet tampa atstumtąja, šalti santykiai su tėvais, draugų neturėjimas, veda į savęs naikinimą - anoreksiją. Matija - praradęs savo dvynę seserį, atsiriboja nuo pasaulio, skaudžiai išgyvena, fiziniu skausmu bando malšinti dvasinį, užaugęs tampa matematikos genijum, tačiau nevykėliu visose kitose gyvenimo srityse. jų keliai susikerta, jie tampa draugais. jų gyvenimai lyg ir panašūs, atrodytų natūralu, jog du vieniši, nepritampantys žmonės susieina, tačiau jų motyvai, poelgiai skirtingi, Aličė ieško žmogiško artumo, Matija - stengiasi atsiriboti.
patiko, gal ne šedevras, bet kažkokį "cinkelį" turi, tik atomazga man pasirodė pagreitinta
S.Chutnik "Kiseninis moteru atlasas" - jaunos lenkų autorės knyga apie stereotipus. pasakojamos keturios istorijos: Turginė, Ryšininkė, Poniaponas (nepamenu tikslaus pav.), Princesė. idėja įdomi - apie žmones, kurie nepatogiai jaučiasi visuomenės jiems primestose rolėse, nori ištrūkti, būti kitokie, maištauja, nori būti priimti ir suprasti, bet nesugeba atsispirti minios spaudimui. aprašomi vaizdeliai labai primena Lietuva: turginė kultūra - garsiai rėkiančios moteriškės, pradavinėjančios nuo ... iki... kasdien kovojančios už būvį. Ryšininkė - apie nepakantumą seniems žmonėms, tautinėms mažumoms (žydams); eilės poliklinikoje ir jų nepaisymas (aš tik paklausti
) iki skausmo pažįstama. Poniaponas - seksualinės mažumos ir tolerancijos jiems klausimas: kol tu naudingas, mes tave pakęsime, o paskui išguisime, arba pabandysime išgydyti, arba dar ką nors, bet ką, kad tik būtum "normalus". Princesė - sunki paauglystė, ryšio su tėvais trūkumas, primestos suaugusiojo pareigos (močiutės priežiūra), paklusnios mergaitės vaidmuo, pasipiktinimas vartotojiškumu, santykių buitiškumu.
knygoje nėra labai gilių pamąstymų ar vidinių veikėjų išgyvenimų, dramų, veikiau tiesiog pasakojimas. bet autorės stilius - kandokas, ironiškas, vietomis šiek tiek jaučiasi juodojo humoro. vietomis pritempta, trūksta nuoseklumo. dar įdomi detalė - bandoma įvardinti ir apibūdinti moterų vaidmenis visuomenėje, būtent dėl jų ir jaučiamas tas pritempimas, mat norima kuo daugiau jų išskirti: nuo gastronomų motinos iki klozetų motinos (gaila, neturiu po ranka knygos ir negaliu daugiau jų išskirti).
internete skaičiau keletą atsiliepimų apie šią knygą - daug kur ji vadinama feministine. nepritariu šiai nuomonei. labiau pritarčiau vienoje recenzijoje išsakytam pasipiktinimui: kodėl kiekvienas bandymas pasigilinti į moters vaidmenį, moters vidinį pasaulį, visuomenės lūkesčius iš jos yra prilyginamas feministiniam požiūriui? ar čia mūsų patriarchatinės santvarkos padarinys?..
knyga visgi man labiau patiko nei nepatiko. nors rekomenduoti nedrįsčiau - nėra ji rožinė ir pūkuota, veikiau pesimistiška, niūri, tamsi. pasaulėžiūros tikrai nepakeis ir žemės po kojom nesudrebins, bet minčių turėtų sukelt.
Stipru, filosofiška, bet kažkaip neveža... 
Nepatinka man ta beprasmiška egzistencija. 
Turbut kazka esu jo skaiciusi, bet niekaip neprisimenu, ka... bandziau per Google ieskoti, bet radau tik zinomu filmu scenarijus, o knygu, kurios kazka primintu, ne... 
) Murakamio "Подземка" (Pozemis? Metro?) apie sekta ir jos ivykdyta teroro akta Japonijoje. Dokumentine knyga sudaryta is daugelio interviu su sektos nariais, kuriuos rasytojas pats apklausinejo. Deja pries isleidziant knyga apklaustieji ne viska leido spausdinti. Daug detaliu praleista, bet ir to uztenka, kad pasibaiseti tuo kaip nuo jogos meditacijos iki terorizmo prieinama. 
Patiko rasytojos humoras ir stiprios pagrindines veikejos. Tik nepritarciau propaguojamui auklejimo metodui 
Niekada nešautų į galvą iš tokio požiūrio taško vertinti žmones, santykius, aplinką. 
Neverčiu gi. Skaitai arba ne. 
