Cukraus pudra, suprantu kad sunku, kad labai sunku, bet niekur nedingsi, teks susitaikyti...
J pastoviai sekioja vaikus "kažkaip keistai", plius dar bamba, kaip koks ateivis nesuprantamai (kažkaip jam taip gaunasi, kad su mumis dar pakalba normaliau, o va su svetimais nesigauna

) ir jam jau ne 3 ar 4 metai, jau 6-eri eina

Tie visi "keistumai" jau labai krenta į akis, bet dar laviruoju, dar niekada neteko tiesiai šviesiai pasakyti niekam, kad mano vaikas autistas (kažkodėl liežuvis stringa

), kartkartėmis tik tenka užsiminti, na, kad jis turi kalbos raidos problemų. Tuo labiau, kad jis niekam nieko blogo nedaro, tik va tiesiog yra "kitoks", todėl vaikai jo vengia ir net yra buvę ne kartą man pasakyta "teta, pasakykite tam savo vaikui, kad nesekiotų mūsų" (nors va iš tėvų niekad nieko dar nesu blogo išgirdusi, tik mačiusi kreivesnius žvilgsnius).
Dėl visų šitų pripažinkim širdžiai nemielų dalykų dažnai privengiu vesti jį į žaidimų aikšteles, kur yra pavieniai vaikai. Kur vaikų masė - viskas OK: judesys, klegesys, bėgimai, lipimai, čiuožimai, per daug jie ten nebendrauja žodžiais - valdo emocijos, tad ir to išskirtinumo nesimato. O va su pavieniais vaikas bendraujame jau su pažįstamais, draugų vaikais, kur tiek man, tiek vaikui psichologinis komfortas. Tada net ir normalios kalbos pas jį yra daugiau.