QUOTE(LisJa @ 2012 06 21, 20:55)
As pritariu. Pati kasdien stengiuosi sau priminti ( o ir nereikia priminti), kad musu gyvenimas yra truputi kitoks, nei visu kitu zmoniu, ir mus kiti gali matyt "kitaip", nei kartais noretusi...
o kodel kitoks? kodel kitaip? tiek jusu gyvenimas, tiek vaikai nera kitokie, o yra TOKIE, daug zmoniu ne "kitokiu" - su kuriais nenoriu nieko bendro turet, ir yra "kitokiu" - su kuriais nieko pries neturiu bendraut

Kazkaip ir man buvo laikas, kai buvo gaila saves, pradejau skaityt psichologine, filosofine literatura - nu ir kazkaip tas suvokimas keites - vieni suni augina ir vaiku ji vadina, kiti kate, treti vaika - bet laiko ji baldo vietoje, dar kiti vaika - ir ji sudievina. Ta kitoniskuma - ko gero mes pacios padarom savo galvoje - juk svarbu pozityvumas. Milda buna kad atstumia vaikai, nenori su ja draugauti - ji isgyvena, pakalbam, kodel taip buna, gal ji nedraugiska buvo, gal nemokejo zaisti, nemokejo bendrauti, gal kazko nesidalino - dabar pagrindine priezastis - tu maza (ji lanke gi priesmokykline grupe, tad grupes vaikai eis i mokykla, ir atseit ja atstumia del to) - nu va ir kalbam, tai ir gerai, jie eis i mokykla, bet niekada niekada nebegrys i darzeli, o tu dar turi metus jame pabut, pasidziaugt aukletojomis, o i mokykla anksciau veliau vistiek eisi, gi visi eina - nu ir rami mano "motera". Kiekvienoje situacijoje galima izvelgt pozityva, aisku galima ir nesistengt to daryt bet taip apsunkinam tik savo mintis

Žiūriu į save veidrodyje ir galvoju - " ir kam atiteko tokia laimė..." , užlipu ant svarstyklių - "...ir dar tiek jos daug..."