QUOTE(LisJa @ 2012 06 21, 14:42)
Ai, man tai cia kasdienybe... Maniskis va kaip bandytu "draugaut": stumtu mergaite nuo supyniu, pats liptu, jei jam mergaite patiktu-griutu ant jos, salia atsigultu ir apsikabines koja glaustusi (kaip kad jis daro su sese), liptu ant jos, kabinetusi visaip...Uztat kieme mes bunam aiksteleje tik tada, kai nera kitu vaikuciu..
Kazkodel vidaus zaidimu aiksteles geriau kazkaip, jis ten ne toks agresyvus buna, gal del to, kad ten daug ir vyresniu vaikuciu ir aplamai daug vaiku-jis tada ne toks drasus jauciasi...Tai dazniau ji ten ir vedam.

O Jokūbas elgėsi gražiai.
Kai mergaitė lipo laiptukais čiuožt, tai pavijo, kad liptų kartu, mergaitė atsisėdo ant supynės skirtos 4 vaikam, Jokūbas atsisėdo šalia, mergaitė sėdėjo ant kitos sūpynės, mano vaikas norėjo ją pasupti...
Man net skrandį pradeda spazmuot, kai pagalvoju, kad kuo vaikas didesnis, tuo labiau ryškėja jo kitoniškumas, atsilikimas, nemokėjimas bendrauti...
Papildyta:
QUOTE(Ice @ 2012 06 21, 14:45)
Cukraus pudra, suprantu kad sunku, kad labai sunku, bet niekur nedingsi, teks susitaikyti...
J pastoviai sekioja vaikus "kažkaip keistai", plius dar bamba, kaip koks ateivis nesuprantamai (kažkaip jam taip gaunasi, kad su mumis dar pakalba normaliau, o va sus vetimais nesigauna
) ir jam jau ne 3 ar 4 metai, jau 6-eri eina
Tie visi "keistumai" jau labai krenta į akis, bet dar laviruoju, dar niekada neteko tiesiai šviesiai pasakyti niekam, kad mano vaikas autistas (kažkodėl liežuvis stringa
), kartkartėmis tik tenka užsiminti, na, kad jis turi kalbos raidos problemų. Tuo labiau, kad jis niekam nieko blogo nedaro, tik va tiesiog yra "kitoks", todėl vaikai jo vengia ir net yra buvę ne kartą man pasakyta "teta, pasakykite tam savo vaikui, kad nesekiotų mūsų" (nors va iš tėvų niekad nieko dar nesu blogo išgirdusi, tik mačiusi kreivesnius žvilgsnius).
Dėl visų šitų pripažinkim širdžiai nemielų dalykų dažnai privengiu vesti jį į žaidimų aikšteles, kur yra pavieniai vaikai. Kur vaikų masė - viskas OK: judesys, klegesys, bėgimai, lipimai, čiuožimai, per daug jie ten nebendrauja žodžiais - valfo emocijos, tad ir to išskirtinumo nesimato. O va su pavieniais vaikas bendraujame jau su pažįstamais, draugų vaikais, kur tiek man, tiek vaikui psichologinis komfortas. Tada net ir normalios kalbos pas jį yra daugiau.
J pastoviai sekioja vaikus "kažkaip keistai", plius dar bamba, kaip koks ateivis nesuprantamai (kažkaip jam taip gaunasi, kad su mumis dar pakalba normaliau, o va sus vetimais nesigauna



Dėl visų šitų pripažinkim širdžiai nemielų dalykų dažnai privengiu vesti jį į žaidimų aikšteles, kur yra pavieniai vaikai. Kur vaikų masė - viskas OK: judesys, klegesys, bėgimai, lipimai, čiuožimai, per daug jie ten nebendrauja žodžiais - valfo emocijos, tad ir to išskirtinumo nesimato. O va su pavieniais vaikas bendraujame jau su pažįstamais, draugų vaikais, kur tiek man, tiek vaikui psichologinis komfortas. Tada net ir normalios kalbos pas jį yra daugiau.
va, va....
vaikų žodžiai kažkaip kitaip... jie sako tai kitaip nei suaugę.
aš kažkada irgi mergaitėm sakiau, kad berniukas truputį kitoks, jis nemoka aiškiai kalbėti, ne visada supranta ką sakai.
Tai vyresnė jį paglobojo, kitiem aiškino, kad su visais reikia draugauti, kad žaidimų kambarys ne jų vienų ir reikia visiem kartu žaisti.
