Globėjai plepa

globėjas yra toks individas kuris viską sugeba, ir jam nieko nereikia. Globėjui ir vaikas yra- kas nuo visų atliko, ir valdiškuų namų darbuotojams kelia daug problemų. Visi kiti kažko laukia.
Laukia...kol įsivaikins, kol užsieniečiai įsivaikins. O paskui gal kaip nors atsiras biotėvai, nes jau reikia globos namus palikti. Pilnametystė.

Cia paskaicius susidariau nuomone, kad ne taip paprasta pasiimti globoti vaika. Tarkim krito koks vaikiukas i aki, ir nori ji pasiimti, tai greiciausiai jo net neduotu? ar cia tik su nuolatine globa ar ir su laikinaja? Ir cia taip sudetinga su maziukais ar ir su vyresniais? tarkim as noreciau siek tiek vyresniu, 7-10metu vaikuciu. ar ir su jais situacija panasi?

Ir kaip ten juos "dalina"? vaiku namu direkcija nusprendzia kuri vaika duoti ar vis tik galima paciam pasirinkti?

Vakare - pirma kursai, vertinimai, komisija.. Nėra taip, kad norint imti vyresnį mažiau popierių reikėtų.

Na gerai, bet per ta laika su vaikais gali bendrauti juk? Bet juk turi ir zinoti ar juos ir galesi pasiimti globoti po visu tu popierizmu....


Del neklauzadu dar norejau pasidalinti. savo "zbitkininka" vedziau ir pas psichologus ir psichoterapeutus ir bariau ir saukiau ir su "sienom kalbejau" bet niekas taip nepadejo kaip kursai
http://www.gyvenimomenas.lt/art_excel
Tiesiog vyras pasiule pabandyti leisti ji per rudens atostogas. poveikis tikrai buvo. Nieku gyvu nebuciau patikejusi. Jis taip susizavejo tuo reikalu, kad veliau ir i stovykla vaziavo kuria organizuoja "gyvenimo menas" ir su viena is tu mokytoju pravede savo mokykloje "neagresijos programa"
http://www.gyvenimom...sijos_programos
Labai saunus dalykas

Beje vyksta kartais ir seminaras tevams "pazink savo vaika":
http://www.gyvenimom...&...amp;id=444

visiškai nepaprasta. Kritusio vaikučio į akis, gali būti jog ir neduotų- gal jis yra lankomas. Na kartą per metus ateina koks artimasis. Tas artimasis gnesutikti jog vaikas bus globojamas šeimoje. Gali pasakyti jog jis lankomas. Gali būti įvaikinamųjų vaikų sąraše.
Su vyresniais vaikais situacija kiek kitokia. Bet ir pasiėmus į šeimą tokio amžiaus vaikiuką problemos irgi yra kiek kitokios. Tada jau labai priklauso kiek laiko jis išgyvenęs tuose globos namuose. Jei nuo gimimo- tai ir septynmetis šeimoje adaptuosis itin sunkiai. Jiems nebereikia globėjų. Na su reikalavimais. Ir kuo vyresnis- tuo labiau jie prieš tuos visokius socializuoto gyvenimo reikalavimus.
Jūs sakot jog problemos tos pačios. Žodžiai tokie patys joms įvardinti- bet problemos yra visai kitos, visai nepanašios į tas problemas su kuriom susiduria tėvai auginantys vaikus nuo gimimo. Net ir įvaikintus. Mažas - viskas yra kitaip.
Nežinau, neteko susidurti su šeimoje augančiu nuo mažens tokiomis adaptacijos problemomis kaip- tyčinis tuštinimas į kelnes(5-9metai) vėmimo provokavimas, šlapinimasis, bėgimas iš namų, turto naikinimas ir gadinimas, žaislų gadinimas. Problemos mokykloje. Man yra tekę susidurti tik su vėmimo provokacija. Į kelnes nedarė, bet didelės daugumos atveju tai yra taip. Apie turto gadinimą tyčinį- chuliganizmą tai ir nekalbu. Įveikinėti įveikinėjam- ar įveiksim nežinau. Nemokėjimas užmegsti santykių su bendraamžiais, konfliktai su aplinka.
Negąsdinu. Globėjai ir įtėviai žino, kad tai yra tokia realybė. Naktimis neverkiu, nesigailiu jog globoju šitą vaiką, bet yra labai sunku palyginti su pirmuoju. Kurį auginau ir auginu nuo kūdikio.

kur žirgynas, kur, kur? mano Rugilė-fanatikė ir gera sportininkė Liuks dalykas žirgų terapija, mėginau bendradarbės dukrą vežtis- 6 kartų užtekokad motina klausė ką vaikui padarei kad taip pasikeitė.Tik aišku ne visiems prilimpa, bet jei limpa- būtinai pasinaudok proga.

Aciu uz pasidalintas mintis Kokie jausmai uzplusta tai skaitant net nesipasakosiu

och tu dieve tu mano.. ne nepagalvotum, kaip suzalotas vargsas vaikas gyvenimo ir likimo.. Linkiu kantrybes ir sekmes

Vat būtent , jie sužaloti jau prieš gimdami ir parsivedi tokį sužalotą į savo šeimą ir ne tik tu pati esi nekalta dėl jo luošumo bet nekalti ir tavo biologiniai vaikai. O jeigu jie mažamečiai? Juk visuomenėje tuo pasakys-tik savo lepūną gini, juk šitas vaikas ir taip nuskriaustas o tu skriaudą didini. Jis nuskriaustas, bet kaip pakeisti pasąmoninius dalykus, juk tai ne šiaip susitarimo reikalas-kakoti ar nekakoti į kelnes kai supyksti, ar daryti dar kitus dalykus. Svarbiausia tai, kad ir kiek jiems skirtum erdvės( psichologinės, emocinės) tačiau jie brausis ir norės būtinai užimti tavąją, jeigu tik pajaus kad sau kažką nori pasilikti. Asmeniškai man ir mano Dainiui šitas sunkiausia, tiesiog mūsų santykius šiuo metu ištikusi krizė. Daug analizuoju save ir suprantu kad aš neturiu savininkiškumo jausmo kitų atžvilgiu, tai yra nei savo vyro nei biologinių vaikų ir negaliu pakesti manęs savinimosi. Esu verčiama keistis, keisti savo požiūrį. Kiti pavadintų tai vaiko meilės rodymu o man tik nesveikas dėmesio siekimas, uzurpavimas viso mano dėmesio neatsižvelgiant nei į mano poreikius nei į kitų. Man taip reali pasaka apie gegužiuką, kuris išstumiau tikruosius paukščio vaikus. Vat ir ištiko krizė, nes neleidžiu būti tuo gegužiuku. Yra vietos, pakankai erdvės ir dar negimė toks kuris užgrobtų mato privatumą. Kalbu labai drąsiai, nes mano du suaugę vaikai ir 12-ametė dukra- tokie pat laisvi, emociškai stabilūs ir puikiai tvarkosi su visokiom bendravimo su aplinkiniais vingrybėm nes nepriklauomi nuo kitų dėmesio rodymo ar poreikio būti įvertintiems kitų.Tai yra aš jų nesuluošinau taip augindama kaip kad auginu dabar Dainių,, nors daugelis stebisi kad jie tokie išaugo. Net pats mano 19-meti sūnus stebisi kaip jie tokie " normalūs" išaugo tokius tėvus turėdami, tarsi apgailestauja,kad nei paauglystės krizių buvo nei maištauti norėjosi.

Tu atsargiai-neprajuokink dangaus Nes mano atveju taip ir buvo-draugių vaikai bėgo iš namų,rūkė,apsirūkė,apsivogė,mokyklos nelankė.O mano du ne Kai aplinkinių vaikai ėmė grįžti į protą,mano peraugėliams prasidėjo brendimas.Su dviguba jėga

aha. Negalvok, kad tu viena tokia autonomiška. Bet džiaugiuosi už į mane panašius arba tokius pat.
Bet mano giliu supratimu vaikai to ir mokosi, jei jiems sakai kad ne dabar su tom savm meilėm, ir meilumams ir meilei yra savas laikas ir vieta. Kad meilumas negali būti, kaip vaidinimo dalis- pvz. tingi ruošti pamokas, tai pabus"geras ir pasimeilins", kad dar kažkas. Kad ne visiems žmonėms tai yra priimtina ir reikalinga.
Savos erdvės turėjimas yra būtinas. Ir pažeistas vaikas apskritai tai turi labai gerai žinoti. Savos erdvės susiradimas jam- tai pagrindinis kelias į save. Jis turi išmokti būti reikalingas sau. Mokėti mylėti save, savim užsiimti. Tas "atmylėjimas" negali niekaip užimti viso bendravimo laiko. Taip apkabinau, pamylavau pabučiavau- bet ne visą laiką tai daryti. Yra dar kitos gyvenimo ir sugyvenimo su žmonėmis taisyklės kurių jis turi išmokti laikytis. Vėl atsigražinti prigimtinį supratimą, ištrintą valdiškuose namuose, kad yra ribos. Tarp savų, svetimų, ir saviems taip pat yra ribos.

Pas mus šitas dalykas buvo, yra ir net nežada niekur trauktis. Aš vis svarstau, na kada ji man duos atsikvėpti. Isivaizduokit sekmadienis (o ir šiaip visas dienas ji visur su manim jei aš ne darbe), nuo ryto iki vakaro abi kartu visur, bučiukai, mylukai ir t.t. ir ateina 10 val. vakaro, aš tiesiog jau noriu fiziškai, kad ji manęs neliestų, nes jau yra per daug. Palinkiu labanakt, bučkis, ir atsigulu į lovą ir girdi kaip krebžda už durų, jau nori dar ko ateiti, ateina -mama, ir net nežino ką pasakyti, kažką nereikšmingo, nu bile ateiti, pasakai, viskas aš noriu miego ar šiaip pagulėti-BE JOS- ir tada prasideda- nu tai aš tik pagulėt su tavim norėjau, aš dar to noriu to, dar bučkio, nors jau atsibučiavom po kelis kartus. Va šitas nervina.
Prasideda vasaros atostogos ir prasideda ,,terorizmas''-kada grįši, ar jau darbas baigėsi, ar turėsi dar reikalų ar jau namo, kur užtrukai, tai kodėl iš kart namo nevažiavai ir t.t. Aš suprantu protu, kad turėčiau gal būt dėmesio nekreipti, bet lygiai taip pat žinau kaip stipriai ir ilgesingai ji manęs laukia ir tada verčiu save skubėti namo.