Globėjai plepa

Įkyrumas yra elgesio ir prieraišumo sutrikimas ir nieko daugiau. Ir tai reikia įveikinėti. Jei neišeina savarnkiškai- reikia klausti patarimo pas specialistus. Viskas.
Reik sau vieną kartą imti ir tvirtai pasakyti, kad tai ne meilumas, ne dar kažkas- kad tai ĮKYRUMAs trukdantis ir jai ir aplinkiniams.
Nebandyti apvilkti į aprangą- o pas mus viskas puikiai ir gerai, o tiesiog pripažinti problemą sau. Ta prasme ne sau, o tai jog problema vaiko ir tvarkyti ją.
Nušokčiau nuo smegenų tuoj pat, jei kas nors visą laiką laisvą- pintųsi apie mano kojas. Mažius mokosi būti vienas. Girdi ir iš manęs, ir iš jo supančios aplinkos- kad jis turi pabūti ir vienas. Nesivilkti iš paskos kiemo vaikams, pamokoje kalbėti ne jis vienas, pabūti savo kambaryje, nelįsti prie brolio , kai jis to nenori. Rasti pačiam sau veiklos. Ir niekam neįdomios jo ašaros šitoj vietoj- ar riksmas nenoriu. Dabr jau net ne rėkia, o tiesiog pradeda priimti, kad kitaip nebus. Kad visur girdi vienodus reikalavimus, vienodai su juo elgiasi ir aplinka ir namai ir reikia keistis pačiam. Ir pas psichologę žinoma mokosi to paties.
O Duksis apskritai jau rimtai suka paauglystėn ir jam reikia daug atskiros erdvės, savų paslapčių(kurias ateina išpliurpti mamai, nes net nesimiega per jas).Savo kambarys.
aišku, kad nepripažįstant tai klesti ir bujoja tas įkyrumas ir su juo tvarkytis vis sunkiau. Kiekvieno yra pasirinkimas.Kaip sakau vaikams dejuoti ir nieko nedaryti- arba daryti viską, kad dėl to pačio nedejuoti.

Tai va, pas mane jau 6 m. taip. Dabar mane gelbėja vyras, jis kažkaip pajaučia, kad aš pervargstu ir jai sugalvoja veiklos, kartu su savim , ar šiaip duoda kokią užduotį. Tik neseniai atsikračiau jos stovėjimo už durų kai aš WC, tik neseniai su nubaudimu, pavyko išginti tokį būdą, kad aš lauke, ne jos akiratyje, nors prieš tai valandą su ja sėdėjau, ir jau -mamaaaaaaaaa, kur tu? ir rėkia tol kol aš kažkur iš šiltnamio turiu atsiliepti ir pasirodyti, ko nori? ai nieko, ką darai?. Bile pamatė.
Ruošia matematiką, nesuprantuuuuuuuu, ir taip pusvalandį cypimo, ateinu, žinau kad puikiai skaičiuoja, pratimas 50-30 , NESUPRANTA , sakau, nu atimti čia reikia, bus 5 , tada akys išsiverčia, kasos galėtų tai piestu pasistotų, ką tu sakai, taigi 20, nu va sakau, o sakei nesuprantu, ojetau kaip blogai, nepavyko spektaklis, kad atsisėsiu ir valandą su ja pamokas ruošiu, teko vienai.

Vistik, na, man stogas visai nuvažiuotų, jeigu taip paskui mane...
Pas mus griežtai, nusiprausėm, paguli su tėčiu, kol aš susiruošiu, einam pasakų skaityt, guldau į lovas, bučkiai ir saldžių sapnų. Pradžioj paverkdavo, užsimanydavo gerti arba valgyti, arba sysioti, bet tokie fyntai neišdegė, tai dabar ir reikalo nėra. Daug kas mane kaltina griežtumu, bet aš manau, kad bet koks nuolaidžiavimas pagimdo precedentą ir kitą kartą vaikui bus nesuprantama, kodėl vakar leido, o šiandien jau ne. O dabar viskas aišku visiems, yra taisyklės, ribos ir turime laikytis. Aišku, tos ribos bandomos ir bandomos, bet mėginam nepasiduoti Visa laimė, kad vyras elgiasi kaip ir aš, nes vat čia būtų problema, jeigu aš griežtai, o jis nuolaidžiautų ar išimtis darytų. O šiaip tai, žaidžia jie dviese, o lauke tai dviese, tai atskirai, kol aš rankas į žemę sukišusi man žiauriai reikia pabūti vienai, pabūti dviese su vyru be vaikų, ramybės, kitaip tampu irzli, labai irzli.
Žirgynas Trakų rajone.

aš irgi negaliu. Ir net nemėginu leisti lipti sau ant galvos va taip. Paguldyti, apkabinti. Maniškiai dideli berniukai. Pasivartymas su mama mamos lovos- šeštadieniais sekmadieniais. Paskui jie eina ruošti pusryčių. Mozoti sumuštinių, virti kavą ir iš dėžutės traukti saldumynus.
Pamokas ruošiant gali kaukti kiek nori- man sunku. Tol kol nepradeda rašyti ir neateinu. Visa pagalba - paaiškinti. Mažius kad nori jog jam pasakytų ką rašyti.
Ir apskritaui kol nebūna gražaus paprašymo- tol ir neaiškinu nieko. Jei būnu užsiėmus, o kažkas ateina pamamsėti tik tam, kad taip atkreipti dėmesį- neatsiliepiu, arba prieš nosį uždarau duris.
Daug visko tam vaiko gyvenime buvo. Neturim nei laiko, nei noro spręsti tų problemų, kurių dabar jau nėra. Ty nei globos namų, nei buvusios mamos. Dabar gyvenam taip, kaip yra dabar. Ir mokomės priimti tas taisykles kokias čia ir dabar diktuoja aplinka. Pas specialistus vaikštom, ir visi irgi moko to pačio- gyventi dabar. Nei atgal, nei pirmyn nenugyvensi.
Kitaip nebandau- pakeisti vieno kitu. Jei kažkas kažkada kažko nepanešiojo, nepasupo - ir nesistengiu atlikti svetimų pareigų. stengiuosi atlikti savas tiek, kiek iš tiesų manęs reikia, o ne tiek kiek labai jiems norėtųsi. Tada tikrai neliktų laiko.
Mums sekasi.
Iš skaitymo, man visai patinka kaip savo kelio į save ir į vaiką ieško šeimos kaklas. Neprievartauja savęs. Viską daro tada- kai pati jau tai gali padaryti. apsikabinti, pasibučiuoti, už rankų susikibus eiti. Kad juda tuo tempu. Natūraliai.

Visi vaikai labai skirtingi. Cia jusu paskaicius galima susidaryti nuomone, kad tos meiles ir buvimo salia mamos labiau reikia tiems, kurie jos neturejo, kad del kazkokiu problemu is anksciau. Bet nea, kiekvienas vaikas asmenybe, atskiras individas. mano dukryte 3.5m tos meiles ir mamos tiek turejusi nuo pat gimimo, kiek neturejo nei vienas jos brolis. bet ji netgi 24 val budama kartu su manimi manes pasiilgsta Viskas panasiai kaip raset, negaliu niekur be jos, ir ji nieko negali be manes. Bet man tai nesuteikia diskomforto, man miela, niekada nesukelia pykcio, jei "neiseina" nupiest be manes, padedu. jei ji paparaso kad ateiciau anksciau pasiimti is darzelio, nes ji manes pasiilgsta per diena, einu. ir man tai neatrodo nieko tragisko. ji mamuciukas, bet man del to nei kiek nepikta, juk as ja myliu, myliu labiau uz viska. Miega savo lovoje jau 1.5metu. bet kiekviena vakara kai paguldau i lova prasideda dramos. Negana to, nakti pradeda saukti verkti. kelis kartus per nakti einu raminti. Maziukas pats labai meilus, lipsnus, bet jis (kaip jus sakot) turi ribas. Vakare paguldzius i lova, as pati dar ateinu pas ji, nes noriu pabuciuoti, apklostyt, prisiglaust, bet jis neleidzia, suniurzga kad nelisciau, tipo vsio, as jau noriu miego, nebelysk, ir net nusisuka. O vyresnysis tai isvis nuopat gimimo toks savarankiskas, atsiribojes, ir jam niekada tos mamos taip stipriai ir nereikejo. as pati ieskodavau didesnio artumo su juo, bet jam to nelabai reikedavo.ir dabar jis toks saltu nervu Na tai manau, kad kiekvienas vaikas skirtingas
Aisku nezinau, sunku isivaizduoti, ar sugebeciau kita vaika mylet taip kaip savo. Kiek susiduriu su tokiom situacijom, galvoju, kad galeciau, bet kai viskas tampa realybe.... Isivaizduoju kaip sunku islaviruoti turint savo tikru ir globojamu vaiku, kad nenuskriausti nei tu nei tu. kaip issilaikyti ant tu svarstykliu, kad butum teisus abieju pusiu atzvilgiu, ir kokia stora oda turi uzsiauginti kad nereaguotum i visus pamokymus ir auklejimus ir kritikas is salies.
Jus visos vertos ne tik kad medalio bet ir platininiu paminklu

Vakare, jūs neįsivaizduojat tos emocinės jėgos ir spaudimo, su kuriuo tas vaikas to dėmesio reikalauja.
Viena yra visada šalia, ir klita daromas toks emocinis spaudimas, kad to kito vaiko šalia ir nebūtų. Ir va tai reikia įveikinėti. Nes tai ne norma.
Sakiau , žodžiai tai tie patys. Darbai truputį kitokie.
Medalio globojimas yra toks gyvenimo būdas, tai m edalius rinkti už tai, kad gyveni taip kaip nori tai kažin

Na, taip reikalauja tai labai. Mano Fėja kartais net man skolos pripaišo,kai aš viena pas seserį nuvažiuoju, sako, nu ne visada su manim buvai, valandą be manęs, suskaičiuota viskas būna.

O dabar pasigirsiu. Mano Fėja baigė mokslo metus su pagyrimu. Kaip faina. Penki vaikai iš klasės gauna. Gavo ir ji. Nu va tokie dalykai , taip gerai nuteikia, kad pamirštu viską, visus įkyrumus, nors ir darbo būna įdėta daug mano, bet viskas kažkur dingsta, kai gauni tokį įvertinimą, matai,kad ne veltui viskas buvo.

Dusio šitie metai buvo labai jau ne kokie. Nors kaip pažiūrėti. Jis daug pamatė, daug suprato. Ir į naują kelią išėjo. Kitais metais jau penktokas. Naujos mokyklos, nauji siekiai, nauji draugai.
Mažių šiandien palydėjau apginkluotą šešiomis puokštėmis. Įteikė visas viskuo patenkintas. Atsiprašė mokytojų jog ne visada elgėsi gerai, palinkėjo gerų atostogų. Pažiūrėsim kaip bus kitais metais.
Ir man ateina toks džiaugsmingai graudus supratimas, kad vienas mano vaikas jau gerokai užaugo. Kad laikas eina eina į priekį, ech...žodžiu viskas yra gerai.

Galvoju apie savo vaikus.Jie tokie skirtingi ir tokie man brangūs.Pupytė su savo ambivalentišku užsispyrimu,sūnelis-didžiausias savęs menkintojas.Žiūrėk,jau stovi kampe-aš negeras buvau...Ir ištempti galiu tik juokais nuleidus:nedrįsk mano gerojo vaiko į kampą statyt,nes gausi į nosį Vyšnaitė-kur pernai kiekviena raidė,kiekvienas pagalėlis į sąsiuvinį nugulė tik su isterikom,o šiemet-antra klasėj pagal rezultatus Džiugus mano užvadėlis(Alfija,ne Džiugas ) parlekia kasom plevėsuodama iš mokyklos:labas mamyte,kaip tavo diena praėjo?O man tra ta ta tra ta ta.Jei iš Pupos reikia po skiemenį traukt ką veikė ir kas užduota,tai Vyšnia pati sėda,daro,rodo.Dreba širdelė dėl mano būsimo pirmoko-jam reikia geros mokytojos,ramios,supratingos.O papuolėm pas vyresnę,kuri garsiai kalba,kurios natūralus tonas - rėkimas...Jis sako:mama,aš tavo glaudukas Tad ir apkabinimas jam nepamaišytų.Gabus žmogeliukas,vienas iš gabiausių grupėj buvo.Kaip auklėtojos įvertino-ne galva,o kompiuteris.Bet kiek dar mums įveikti reikia,kaip savivertę kelti ir kelti,kad atprastų vadinti save durnium,asilu,nieko nemokančiu ir t t.Kiek daug dar kalnų kalnelių prieš akis ir kaip gerai,kad dar ežerą ašarų turiu...Verkiau,kai teko Pupą nubaust.Melagėlė ji,kas liečia mokyklą.Jai pamokų neužduoda.Fotosesijoj mama uždraudė dalyvaut,nors pati to nežinojo...Vokas su pinigais už anglų sėkmingai gyvena pasuolėj,nors paklausta,ar padavė,žiūri į akis ir sako:tikrai tikrai mamyte...Ji tobulas vaikas.Namie.Bet,deja,yra dar ir mokykla.Neatsisveikinom su psichologe-kitais metais vėl dirbsim.Ir dar kitais,jei reikės.Tikiu,kad viskas bus gerai.Ir yra gerai.Bet nežinia,kam labiau skaudėjo nuo paskutinės bausmės?Nes jei jai,tai turėjo širdelė plyšti,nes man skaudėjo žiauriai-psichologė patarė ką nors pameluot.Na ir pakviečiau į sesė Abėcėlės šventę.Ji taip džiugiai pašoko nuo stalo,greit susiruošė,kas jai nebūdinga,bet teko pasakyt,kad aš pamelavau-nesivesim jos.Besakydama pravirkau.Nežinau,ar teisingai pasielgiau,bet paklausiau,ką ji jaučia man meluodama.Nes aš jaučiu skausmą ir gėlą pamelavus tik vieną kartą.Ji mato,kad verkiu.Ar supranta,kad man sunku ją šitaip bausti?Ir pati sau supratau-šitas būdas ne man.Per daug save myliu,kad galėčiau šitaip skaudint.
Mažiukė mūsų užsispyrimu viena nusvertų visą šeimą.Daržely skundžiasi,kad nesusitvarko.Senos auklėtojos su ilgamečiu stažu nesuvaldo metro ūgio ožytės Bet likom toj pačioj grupėj,nes mūsų nuostabi logopedė Emilija pasakė,kad bus Aguonytei trauma,jei pakeism kolektyvą.Vieni metai liko ir mano pagrandukė eis į priešmokyklinę.Šiandien dar negaliu tuo patikėt...Ji visai kitokia,nei Vyšnia su Žirniu.Jos tėvas kitas,gal todėl?Jokio susidomėjimo,jokio imlumo,jokio noro.Genai?
O šiaip,nors ir kokia jautri esu,neleidžiu užsilipti ant galvos.Turiu savo erdvę,savo laiką.Kas mano,tai ir mano.Ir mano žodis šventas-pasakiau ir jokių derybų.Jei valgyt,tai valgyt,jei miegot-tai miegot.Jokie valgymai ir gėrimai po dantų valymo nėra leidžiami.O sysiu kaku pasibaigė iš kart,kai kelias dienas lydėjau į tualetą ir stebėjau,kiek tas poreikis tikras,o kiek tai tik noras palakstyti.Atsibučiavus,apkamšius sėdu jų kambary prie kompo,tai nulūžta per tris minutes.Jokių sekiojimų paskui,veržimosi į vonią,tualetą paskui mane.Jokių mamsėjimų-nori prisiglaust,apsikabint,pakalbėt-prašom,visada viską galiu atidėt į šalį ir pabūti su tuo,kuriam tuo metu reikia.Paskui eina ir užsiima savo reikalais,o aš tęsiu savo.Pasakyti,kad nuprotėčiau,jei būtų kaip pas kitas mamas negaliu-aš tiesiog to neleisčiau.Manau,ir vaikas turėtų jaustis nesaugus,jei šitaip visada atsiliepiama į jo pseudoporeikius -gal mama ko bijo,kad leidžiasi šantažuojama.O jei bijo mama,tai gal reikia ir man bijoti ir dar mažinti atstumą ?
Na va,tarsi ir aš reziumavau prabėgusius mokslo metus.Prasideda gėris-atostogos.Darbo dienomis daugybė įdomių pašnekesių su vaikais-sode nei tv,nei kompo Savaitgaliai mūsų su vyru,kartais svečiai,alutis,šašlykiukas Blogas pavyzdys vaikams,bet ai...

delfinai vėl papylė apie globėjų blogybes, kur link čia viskas....
http://www.delfi.lt/...i.d?id=58835771

ne šiaip moteris ir ne šiaip vaikus sužalojo....

dar vienas buvo, bet neberandu: apie sumuštus ūkininko globotinius
žo. driokstelėjo

radau; http://www.delfi.lt/...i.d?id=58835473

Jus nerealios taip sukunkuliavo viduj viskas beskaitant,apsiverkiau.... Ir as noriu! Noriu tuos mazus nuskriaustus vabalelius taip mylet, padet jiems, del ju gyvent. Tiesiog jauciu, kad mano toks gyvenimo tikrasis kelias, ir kuo toliau tuo stipriau tai jauciu.
O mano vyras su baime ziuri i mane ir su baime klausosi apie tai. ne todel kad jam tai svetima, bet zino, kad atiduociau viska... sirdi, siela, gyvenima, viska.... Perdaug jautri esu, kas liecia vaikus. Visada varo mane nuo teliko, ir isjungia kai pradeda rodyti koki reportaza per zinias apie tai kaip buvo tevu suzalotas vaikas, ar naujagimi rado konteineryje. mane taip paveikia, ir verkiu ir bambu visa vakara apie tokia neteisybe ir t.t. apie tokio turinio laidas tai net nebesideriu su juo kad leistu paziuret, grieztai "ne" ir viskas.
kartais kai glaudziu prie saves savo serganti ar verkianti vaika, visada galvoje sukasi mintys, kaip blogai tiems vaikuciams kurie neturi prie ko prisiglausti, pasiguosti. Ir visada galvojau, akd Dievas vistiek atves mane ten, kur manes labai reikes. Ir atvede.....
Rudeni su dukryte gulejom ligoninej ir ten susipazinau su savo mazuoju ligoniuku.
Jis is kudikiu namu, jam tada buvo vos metukai. Kai buvo keliu menesiu, ji sutraumavo mociute ir motina. Tik jo bukle tokia, kad tai galima pavadinti "vegetuojantis" Mane labai stipriai paveike, grizau is ligonines tada pati su sutrikusia psichika, susiradau paskui ta vaikeli, pakrikstijom su vyru, lankau, padedu kiek reikia. Man daug laiko reikejo kol pati grizau i normalias vezias, kol issivadavau nuo tos kancios, skausmo kuris persekiojo mane diena nakti, kol pagaliau susitaikiau su ta realybe, kol suvokiau kad tikrai niekuo jam nebegalima padeti. namiskiai tada stipriai buvo issigande. nebemokejau net dziaugtis savo vaikais, visa laika galvoje buvo tik tas kenciantis vaikutis.Niekada negalvojau.kad galima linketi mirties norint gero. Kiekviena karta sulaukusi skambucio is kudikiu namu, giliai sirdyje laukiu tos blogosios zinios, kaip isganymo, kaip gerosios naujienos. Kiekviena karta grizusi is ten, ir ir vel pabuvusi salia to kenciancio mazo vaikelio, kuris balansuoja ant ribos sunkiai griztu i normalias vezes, bet jau daug lengviau nei pradzioje. Klaiki tikrove, ir labai sunku ja priimti be skausmo tokia kokia ji yra. Ir vis klausiu Dievo: " norejau. atvedei. bet kodel ten, kur as niekuo negaliu padeti" baznycia, malda, jogos kursai, bendravimas su jogos mokytojais grazino mane i tikrove. Vienuose kursuose dalyvaujant priejau prie mokytojos, nors kita kalba reikejo bendraut, bet praktiskai zodziu nereikejo. Papasakojau ta istorija, kuri mane taip skaudina, gniuzdo, kankina. praktiskai negalejau pratarti zodzio, nes asaros strigo gerklej. Bet gavau atsakyma "jis reikalingas tau, o tu jam. Kodel suprasi veliau. matau, kad tavo tikrasis pasaukimas padeti zmonems, tu dar daug jiems padesi" Grizus is ten kazkas atsitiko, ta kancia dingo, nebekenciu svetimos kancios. o buvo tikrai jau bloga situacija. Bet pati matau, kad noriu, labai labai noriu, bet taip pat matau, kad esu persilpna sitam keliui.
Isliejau visa dusia, nezinau kodel cia, bet siuo momentu taip uzejo.aciu toms kurios supras

Na važiavo girta moteris. Blogai kad važiavo. O kodėl ją uždarė į areštinę?
Šiaip ar taip- globėjai blogis.