Prisipažinsiu, buvo, kad ir apkabinti ir myluoti ir sakyti, kad myliu buvo fui, bet tas fui buvo viduje ir vaikas jo nepajuto. Paskui susitvarkiau, išsilaižiau ir mylėjau visa širdimi, bet kol augau iki to tikrai nesužeidžiau vaiko. Sutinku su šeimos kaklu, kad mylim skirtingai, viskas tai ir turi būti, tik jei mylim vis tiek, tai ir rodyt tą meilę, kad vaikas augtu su ja reikia iš visų jėgų.
Turiu uomenyje, kad vaikas nesuprastu, kokie velniai dūšioje dedasi, tol, kol su tais velniais susitarsi Prisipažinsiu, buvo, kad ir apkabinti ir myluoti ir sakyti, kad myliu buvo fui, bet tas fui buvo viduje ir vaikas jo nepajuto. Paskui susitvarkiau, išsilaižiau ir mylėjau visa širdimi, bet kol augau iki to tikrai nesužeidžiau vaiko. Sutinku su šeimos kaklu, kad mylim skirtingai, viskas tai ir turi būti, tik jei mylim vis tiek, tai ir rodyt tą meilę, kad vaikas augtu su ja reikia iš visų jėgų.
Prisipažinsiu, buvo, kad ir apkabinti ir myluoti ir sakyti, kad myliu buvo fui, bet tas fui buvo viduje ir vaikas jo nepajuto. Paskui susitvarkiau, išsilaižiau ir mylėjau visa širdimi, bet kol augau iki to tikrai nesužeidžiau vaiko. Sutinku su šeimos kaklu, kad mylim skirtingai, viskas tai ir turi būti, tik jei mylim vis tiek, tai ir rodyt tą meilę, kad vaikas augtu su ja reikia iš visų jėgų.
Nežinau. Organiškai nepakenčiu melo. Ypač jausmuose. Ir vaikui aš taip pat negaliu meluoti. Negaliu ir viskas. Ir kai man sako vaikas- aš tavęs nemyliu. Aš irgi jam sakau- aš taip pat tave mokausi mylėti. Ir mes abu turime stengtis, kad musm abiems būtų gerai. Ir va tuo jis tiki. Kad mokausi. Nes yra tiek didelis, jog puikiai supranta kad besąlygiškai mylėti taip besielgiančio neįmanoma. Ir galų gale yra begalo kvaila sakyti jog myliu tą kuris vadina tuo tarpu negražiais žodžiais.
Savam, tik gimusiam vaikui meilė irgi neateina taip iš karto. Jie irgi yra pamilstami palaipsniui. Ir kiekvienas visiškai skirtinga meile. Nes kiekvienas irgi yra aspmenybė, ir kiekvienas turi tą savo asmenybės tipą. Yra parankūs bendravimui ir neparankūs. Vieni vaikai nešami ant rankų prisiglaudžia- kiti atsitumia. VIeni duoda ranką- kiti ne.
Vaikas turi viską pajusti. Ir baimes, ir abejones sklindančias iš tėvų. Ir meilę, ir netikrumą, ir pyktį...ir visas emocijas. Taaip jie mokosi pažinti save. Stovėti abiem kojom. Savo.
Savam, tik gimusiam vaikui meilė irgi neateina taip iš karto. Jie irgi yra pamilstami palaipsniui. Ir kiekvienas visiškai skirtinga meile. Nes kiekvienas irgi yra aspmenybė, ir kiekvienas turi tą savo asmenybės tipą. Yra parankūs bendravimui ir neparankūs. Vieni vaikai nešami ant rankų prisiglaudžia- kiti atsitumia. VIeni duoda ranką- kiti ne.
Vaikas turi viską pajusti. Ir baimes, ir abejones sklindančias iš tėvų. Ir meilę, ir netikrumą, ir pyktį...ir visas emocijas. Taaip jie mokosi pažinti save. Stovėti abiem kojom. Savo.
Nežinau Alfija, kai paskaitau tave, tai su viskuo sutinku 
Bet. Va mano mažiausias glaudžiasi, trinasi, o man tas artumas pradžioje buvo ne tik, kad nereikalingas, bet ir erzinantis, atstumt? Tiesiog, žinodama save, supratau, kad man reikia laiko, o "naują" vaiką, per tą apsitrinimo laikotarpį ne tik, kad atstumsiu, bet ir sužeisiu, kam nuo to geriau 
Mylėjau išore, o ne vidumi ir dabar, sulaukus, kai visa dūšia myliu žinau, kad neklydau, nes jis abejonių iš mano pusės nejuto. Bliam, ir taip sužeistas, skriaustas, kaip atstumti tokį 
Bet. Va mano mažiausias glaudžiasi, trinasi, o man tas artumas pradžioje buvo ne tik, kad nereikalingas, bet ir erzinantis, atstumt? Tiesiog, žinodama save, supratau, kad man reikia laiko, o "naują" vaiką, per tą apsitrinimo laikotarpį ne tik, kad atstumsiu, bet ir sužeisiu, kam nuo to geriau Mylėjau išore, o ne vidumi ir dabar, sulaukus, kai visa dūšia myliu žinau, kad neklydau, nes jis abejonių iš mano pusės nejuto. Bliam, ir taip sužeistas, skriaustas, kaip atstumti tokį
Dar pagalvojau, kad viskas nuo temperamento priklauso, va mano mama labai santūri ir nepamenu, kad apsikabinėti, bučiuotu per daug ar sakytu, kad myli. Ir natūraliai jos elgsys atrodė. Aš gi, labai emocinga, nuolat visus garsiai myliu, glostau, myluoju, todėl tas vaikas kuriam tikri jausmai dar neatėjo jaustu labai ryškų skirtumą
Mano mažius yra labai meilus, ir jam yra svarbus tas fizinis kontaktas. Apkabinti ir priglausti viduj su tokiom problemom nesusidūriau. Bet tikrai taip būna, kad iš viso nenoriu kad kažkas dabar mane apkabintų, trintųsi- aš taip ir pasakau, kad net ir meilės norisi ne visada. Ne visada norisi bučiuotis. Ne dabar. Nesijaučia atstumti. Svarbu kalbėtis ir logiškai paaiškinti kas ir kaip. Vaikui suprantamai.
Mano mama irgi buvo santūri, gal net šaltoka. Aš visai kitokia. Bet jausmų nevaidinu ir negaliu suvaidinti. Nuo vaiko. Negaliu žmogui, į kurį man visai nusispjaut, kad jį atjaučiu, jį suprantu. Negaliu ir tiek. Netikrų žodžių nereikia nei man, nei tam svetimam žmogui. Užtat ir forume retai rašau jog už kažką džiaugiuosi ir paišau smailikus. Žinoma smagu jog žmonėms kas nors iš tiesų gerai, bet emociniai fontanai manęs neištinka. Su pažįstamais, ir artimųjų ratu jau kitaip. Bet pažįstamais ir artimųjų rate pas mane žmonės irgi ne per dieną atsiranda. Tam reikia laiko. Visada taip buvo. Pagal rytiečių papročius. Ilgai stebiu žmones, kol juos pavadinu draugais. MAne ne kitaip, greičiausia.
Mano mama irgi buvo santūri, gal net šaltoka. Aš visai kitokia. Bet jausmų nevaidinu ir negaliu suvaidinti. Nuo vaiko. Negaliu žmogui, į kurį man visai nusispjaut, kad jį atjaučiu, jį suprantu. Negaliu ir tiek. Netikrų žodžių nereikia nei man, nei tam svetimam žmogui. Užtat ir forume retai rašau jog už kažką džiaugiuosi ir paišau smailikus. Žinoma smagu jog žmonėms kas nors iš tiesų gerai, bet emociniai fontanai manęs neištinka. Su pažįstamais, ir artimųjų ratu jau kitaip. Bet pažįstamais ir artimųjų rate pas mane žmonės irgi ne per dieną atsiranda. Tam reikia laiko. Visada taip buvo. Pagal rytiečių papročius. Ilgai stebiu žmones, kol juos pavadinu draugais. MAne ne kitaip, greičiausia.
buvom VRC, viskas ok, pagrindinis vaistas laikas, dėmesys, meilė ir visa kita ką teoriškai žinau. Su gyd. kalbėjom kol Jonė žaidė, tai sakau, kad aš irgi prisidėjau, turbūt, su savo nemeile, nes visai neseniai tik pradėjau ją myluoti ne per prievartą. sakau, kad man ta adaptacija žiauriai sunki buvo, būdavo net purtydavo nei iš pasišlykštėjimo, nei iš ko, nemoku net įvardinti, bet užplaukdavo, kad negalėjau nei pažiūrėt į jos pusę nei leistis liečiama, jau nekalbu apie save. Tai paaiškinimas buvo labai paprastas, kad vaikai puikiai jaučia. Gali išoriškai neparodyti, bet vidumi jie jaučia, jog yra nemylimi. Tai nenuostabu, kad ir elgesys jos atitinkamas buvo. Labai tikiuosi, kad kuo tolyn tuo viskas geryn eis.
Dabar kartais pagalvoju apie trečią vaiką, kokį lialiuką, alia atšoka noras, kai prisimenu tą baisiąją adaptaciją, šito labai nenoriu, blogai man buvo, tada ir vyrui kliūdavo, jau nekalbu apie vaikus. Dabar lyg jau susigulėjo viskas, bet truko nei daug nei mažai, beveik metus.
Dabar kartais pagalvoju apie trečią vaiką, kokį lialiuką, alia atšoka noras, kai prisimenu tą baisiąją adaptaciją, šito labai nenoriu, blogai man buvo, tada ir vyrui kliūdavo, jau nekalbu apie vaikus. Dabar lyg jau susigulėjo viskas, bet truko nei daug nei mažai, beveik metus.
Vaikystėje jutau besąlygišką tėvų meilę. Labai gerai jutau, kad mane myli ir kuo šlykščiausiai besielgiančią.
Vaikams tokios meilės iš karto nebuvo ir reikėjo jos išmokti, išsiugdyti. Dar vis nežinau, ar moku juos taip mylėti, tokia meile, kurią pati patyriau. Kiek tokios meilės lygintinos. Kalbam dažnai apie tai su mama. nežinau, kas sąlygoja besalygišką meilę, ar motiniškas instinktas, kurį gali užvesti ne/biologiniai vaikai. Manyčiau, ne visoms to instinkto raiška vienodai stipri. Bet koks instinktas turi peraugti (gal nuolat pildytis) į žmogiškus santykius. Meilė priklauso ir nuo to, kaip tie santykia susiklosto, kaip išmokstame - išmokome mylėti.
Pritariu mintims, kad vaikų negalima išskirti. Tokios nuoskaudos lieka visam gyvenimui. Manau, kad tai sunku auginant bio ir nebio. Tiesiog, manyčiau, gali būti momentų, kai nevalingai suveikia savo kraujo apsaugos instinktas. Kad ir suvaldytas, kad ir detalėse. Aš fantazuoju, čia galėtų pasakyti, kurios augina vaikus kartu. Sakyt sužeistam mažyliui, kad myli, man reiškė įsipareigot, kad nors pasiusiu, bet pamilsiu.Iš tikro, vos nepasiutau, bet pamilau
Papildyta:
šaunu, kad viskas gerai. kad žinotum, kakleli, kaip Tave suprantu. Tik dabar jaučiuosi galinti priimti ir dar. Žiauriai daug išmokau ir mokausi. Žinoma, kad jaučia jie mūsų jausmų tikrumą/netikrumą ir pypliui visiškam nepaaiškinsi, kad mokaisi, o ir aiškinti nereikia - jaučia. Kartoji kaip mantrą "myliu", o va ir pats patiki, juk logiškai nemylėti prielaidų lyg ir nėra. Manyčiau, esam, pakankamai tobuli egoistai: pradedam mylėti save juose - kuo daugiau atspindi jie mūsų, tuo atspindėjimu ir meilė maitinasi...Vat pagimdžius prilaidų atspindėjimui labai daug, o parsivežus iš esmės svetimą viską reik susikurti...
Vaikams tokios meilės iš karto nebuvo ir reikėjo jos išmokti, išsiugdyti. Dar vis nežinau, ar moku juos taip mylėti, tokia meile, kurią pati patyriau. Kiek tokios meilės lygintinos. Kalbam dažnai apie tai su mama. nežinau, kas sąlygoja besalygišką meilę, ar motiniškas instinktas, kurį gali užvesti ne/biologiniai vaikai. Manyčiau, ne visoms to instinkto raiška vienodai stipri. Bet koks instinktas turi peraugti (gal nuolat pildytis) į žmogiškus santykius. Meilė priklauso ir nuo to, kaip tie santykia susiklosto, kaip išmokstame - išmokome mylėti.
Pritariu mintims, kad vaikų negalima išskirti. Tokios nuoskaudos lieka visam gyvenimui. Manau, kad tai sunku auginant bio ir nebio. Tiesiog, manyčiau, gali būti momentų, kai nevalingai suveikia savo kraujo apsaugos instinktas. Kad ir suvaldytas, kad ir detalėse. Aš fantazuoju, čia galėtų pasakyti, kurios augina vaikus kartu. Sakyt sužeistam mažyliui, kad myli, man reiškė įsipareigot, kad nors pasiusiu, bet pamilsiu.Iš tikro, vos nepasiutau, bet pamilau
Papildyta:
QUOTE(šeimos kaklas @ 2012 06 15, 20:35)
buvom VRC, viskas ok, pagrindinis vaistas laikas, dėmesys, meilė ir visa kita ką teoriškai žinau. Su gyd. kalbėjom kol Jonė žaidė, tai sakau, kad aš irgi prisidėjau, turbūt, su savo nemeile, nes visai neseniai tik pradėjau ją myluoti ne per prievartą. sakau, kad man ta adaptacija žiauriai sunki buvo, būdavo net purtydavo nei iš pasišlykštėjimo, nei iš ko, nemoku net įvardinti, bet užplaukdavo, kad negalėjau nei pažiūrėt į jos pusę nei leistis liečiama, jau nekalbu apie save. Tai paaiškinimas buvo labai paprastas, kad vaikai puikiai jaučia. Gali išoriškai neparodyti, bet vidumi jie jaučia, jog yra nemylimi. Tai nenuostabu, kad ir elgesys jos atitinkamas buvo. Labai tikiuosi, kad kuo tolyn tuo viskas geryn eis.
Dabar kartais pagalvoju apie trečią vaiką, kokį lialiuką, alia atšoka noras, kai prisimenu tą baisiąją adaptaciją, šito labai nenoriu, blogai man buvo, tada ir vyrui kliūdavo, jau nekalbu apie vaikus. Dabar lyg jau susigulėjo viskas, bet truko nei daug nei mažai, beveik metus.
Dabar kartais pagalvoju apie trečią vaiką, kokį lialiuką, alia atšoka noras, kai prisimenu tą baisiąją adaptaciją, šito labai nenoriu, blogai man buvo, tada ir vyrui kliūdavo, jau nekalbu apie vaikus. Dabar lyg jau susigulėjo viskas, bet truko nei daug nei mažai, beveik metus.
šaunu, kad viskas gerai. kad žinotum, kakleli, kaip Tave suprantu. Tik dabar jaučiuosi galinti priimti ir dar. Žiauriai daug išmokau ir mokausi. Žinoma, kad jaučia jie mūsų jausmų tikrumą/netikrumą ir pypliui visiškam nepaaiškinsi, kad mokaisi, o ir aiškinti nereikia - jaučia. Kartoji kaip mantrą "myliu", o va ir pats patiki, juk logiškai nemylėti prielaidų lyg ir nėra. Manyčiau, esam, pakankamai tobuli egoistai: pradedam mylėti save juose - kuo daugiau atspindi jie mūsų, tuo atspindėjimu ir meilė maitinasi...Vat pagimdžius prilaidų atspindėjimui labai daug, o parsivežus iš esmės svetimą viską reik susikurti...
QUOTE(alfija @ 2012 06 15, 17:21)
baik.. meile savam ateina tada, kai suzinai, kad laukiesi, kai pajunti pirmus judesiukus, kai pamatai echo.. Tada trenkia zaibas - ir viskas.. Tu ji myli beprotiskai, besalygiskai, visiems laikams..
Cia ir hormonai suveikia, ir instinktai..
Papildyta:
QUOTE(šeimos kaklas @ 2012 06 15, 21:35)
buvom VRC, viskas ok, pagrindinis vaistas laikas, dėmesys, meilė ir visa kita ką teoriškai žinau. Su gyd. kalbėjom kol Jonė žaidė, tai sakau, kad aš irgi prisidėjau, turbūt, su savo nemeile, nes visai neseniai tik pradėjau ją myluoti ne per prievartą. sakau, kad man ta adaptacija žiauriai sunki buvo, būdavo net purtydavo nei iš pasišlykštėjimo, nei iš ko, nemoku net įvardinti, bet užplaukdavo, kad negalėjau nei pažiūrėt į jos pusę nei leistis liečiama, jau nekalbu apie save. Tai paaiškinimas buvo labai paprastas, kad vaikai puikiai jaučia. Gali išoriškai neparodyti, bet vidumi jie jaučia, jog yra nemylimi. Tai nenuostabu, kad ir elgesys jos atitinkamas buvo. Labai tikiuosi, kad kuo tolyn tuo viskas geryn eis.
Dabar kartais pagalvoju apie trečią vaiką, kokį lialiuką, alia atšoka noras, kai prisimenu tą baisiąją adaptaciją, šito labai nenoriu, blogai man buvo, tada ir vyrui kliūdavo, jau nekalbu apie vaikus. Dabar lyg jau susigulėjo viskas, bet truko nei daug nei mažai, beveik metus.
Dabar kartais pagalvoju apie trečią vaiką, kokį lialiuką, alia atšoka noras, kai prisimenu tą baisiąją adaptaciją, šito labai nenoriu, blogai man buvo, tada ir vyrui kliūdavo, jau nekalbu apie vaikus. Dabar lyg jau susigulėjo viskas, bet truko nei daug nei mažai, beveik metus.
nu mane biski siurpas krato..
o tai kam tuos vaikelius imi tada? del pinigeliu, ar cia kaip?..
QUOTE(kice @ 2012 06 15, 22:28)
baik.. meile savam ateina tada, kai suzinai, kad laukiesi, kai pajunti pirmus judesiukus, kai pamatai echo.. Tada trenkia zaibas - ir viskas.. Tu ji myli beprotiskai, besalygiskai, visiems laikams..
Cia ir hormonai suveikia, ir instinktai..
.
Cia ir hormonai suveikia, ir instinktai..
.
na ir kai laukiesi tai yra tik meilės iliuzija. Realybė ateina vėliau. Aišku kiekvienam skirtingai. Kol lauki globotinio, įsivaikinimo irgi "laukiesi" ir irgi labai labai myli. Paskui ateina realybė.
Sunute, meilė yra tokia, kokią mes galim duoti. Negalima iš savęs išspausti daugiau, arba duoti tai ko nėra. Ko neturim. Kiekvienas gaunam kažko skirtingo. Aš augau vienaip, mano vaikai auga visai kitaip. Laikotarpis kitas, auginimo mados kitos. Vyriausios sesės vaikai augo pagal Spoko rekomendacijas ir knygą, mes augom Šeimininkės namų ūkio knygą, mūsiškiai auga pagal kitokias knygas. O mylim vistiek taip, kaip mokam ir vadovaujamės intuicija.
QUOTE(alfija @ 2012 06 15, 22:02)
na ir kai laukiesi tai yra tik meilės iliuzija. Realybė ateina vėliau. Aišku kiekvienam skirtingai. Kol lauki globotinio, įsivaikinimo irgi "laukiesi" ir irgi labai labai myli. Paskui ateina realybė.
Sunute, meilė yra tokia, kokią mes galim duoti. Negalima iš savęs išspausti daugiau, arba duoti tai ko nėra. Ko neturim. Kiekvienas gaunam kažko skirtingo. Aš augau vienaip, mano vaikai auga visai kitaip. Laikotarpis kitas, auginimo mados kitos. Vyriausios sesės vaikai augo pagal Spoko rekomendacijas ir knygą, mes augom Šeimininkės namų ūkio knygą, mūsiškiai auga pagal kitokias knygas. O mylim vistiek taip, kaip mokam ir vadovaujamės intuicija.
Sunute, meilė yra tokia, kokią mes galim duoti. Negalima iš savęs išspausti daugiau, arba duoti tai ko nėra. Ko neturim. Kiekvienas gaunam kažko skirtingo. Aš augau vienaip, mano vaikai auga visai kitaip. Laikotarpis kitas, auginimo mados kitos. Vyriausios sesės vaikai augo pagal Spoko rekomendacijas ir knygą, mes augom Šeimininkės namų ūkio knygą, mūsiškiai auga pagal kitokias knygas. O mylim vistiek taip, kaip mokam ir vadovaujamės intuicija.
Ar yra ta riba, kada pakankama "iš savęs išspausti" normaliai vaiko raidai. Kai duodi "tai, ko nėra"ar nepriduodi, vaikai paprastai tokią skylę užsipildo fantazijomis ir taip kompensuojasi (net vaiknamyje). Tik tuo pat metu šalia to, kuriam pajėgiama duoti, jausti, kad tau nepajėgiama duoti turėtų būti labai skaudu. Gal tada geriau likti su visais fantazijų pasaulyje vaiknamyje. Vargu ar įmanoma atsakyti, kas geriau: įgūdžių gyvenimui stoka, ar tie įgūdžiai komplekte su žiauria nuoskauda...
QUOTE(kice @ 2012 06 15, 22:28)
Cia ir hormonai suveikia, ir instinktai..
o tai kam tuos vaikelius imi tada? del pinigeliu, ar cia kaip?..
Žmogus du metus, diena iš dienos murkdėsi beprotiškoj adaptacijoj, manote yra pinigų suma dėl kurios vertėtu taip kankintis? Dauguma tikslų gyvenime pasiekiami sunkiai ir skausmingai.
matai mane vaikai aplamai dziugina.. Ir mano instinktai po vaiku gimimo labai sustiprejo.. Ir siaip - zmones laabi skirtingi..
Na turint omeny, kad kai sluostau nosi kaimynu mergickai mano drauge ziaukcioja.. Man vaikai savo ir svetimi laba ilimpa pie dusios, kuno- miela juos kilnoti, supuoti ir t.t. Todel mano reakcija tokia buvo.
Beje, kol neturejau savo vaiku nejutau aplamai jokio potraukio vaikams Ir tik su metais pajutau, kad kai turesiu - mylesiu labai O gal kad pirma gimdziau visai subrendusi - 26 metu, gal todel?
ir aciu die, kad profesija irgi pagal polinkius
Na turint omeny, kad kai sluostau nosi kaimynu mergickai mano drauge ziaukcioja.. Man vaikai savo ir svetimi laba ilimpa pie dusios, kuno- miela juos kilnoti, supuoti ir t.t. Todel mano reakcija tokia buvo.
Beje, kol neturejau savo vaiku nejutau aplamai jokio potraukio vaikams
Ir tik su metais pajutau, kad kai turesiu - mylesiu labai O gal kad pirma gimdziau visai subrendusi - 26 metu, gal todel? ir aciu die, kad profesija irgi pagal polinkius
