QUOTE(jurgaite @ 2012 08 07, 17:12)
Vistik, o pati vaikystėje buvai ideali? Vos tik tėvai paprašo- viskas padaryta, ir netgi daugiau? Mokykloje be jokių "nenoriu, nemoku" pamokas paruošdavai ir pasiskaitydavai keliom pamokom į priekį?
Maniškė labai gerai atsakė, kodėl kartais nepasideda daiktų į vietas, kodėl numeta šiukšlę ant grindų- nes aš elgiuosi taip, lyg jai viskas turėtų tik sektis, kad ji viską privalo daryti tik ypatingai gerai, o ji nenori būti ir nesijaučia kažkuo ypatinga- ji dar tik vaikas ir visko mokosi. Kartais tą dalyką mes, suaugę, tiesiog užmirštam. Tiesiog nemokame džiaugtis tuo, ką turim. Norėdami užauginti Žmogų, pamirštame, kas yra vaikas ir vaikystė. Pamirštam, kad vaikas turi išmokti ne tik pareigų, bet ir išmokti džiaugtis gyvenimu, būtimi.
Taip , Jurgaite, aš buvau tokia, kuri be jokių noriu nenoriu ruošdavo pamokas ir dar skaitydavau įpriekį. Tokia buvau-pareiginga. Tokia ir esu.
Bet aš ne apie tai. Tu net nesupratai ką norėjau pasakyti, o moralus moki skaityti. Niekas nekalba apie smulkius dalykus, kažko nepadarymą tai normalu, vaikiška, kalba eina apie daug sudėtingesnius dalykus. Ką tu darytum jei tavo vaikas, kuris žino, supranta, suvokia, pav. nešdamas šiukšles į konteinerį, jas pastatytų pirmam aukšte laiptinėje. Ką? Nu paaiškintum, nu matytum , kad supranta, kitą dieną vėl taip, ir kitą dar, paskui trečią išneštų į konteinerį, kai tu jau primintum, o ketvirtą vėl pastatytų laiptinėje. Tu ,,džiaugtumeisi tuo ką turi''?O gal pati imtum išnešti šiukšles? Kad ir mano atvėjis, nu nekilo man džiaugsmas, aplinką tvarkom, švarinam, tai ką nekreipti dėmesio tegul pila toliau, nes tingi nunešti, pabus puvinio krūva, tegul, o gal man po darbo parėjus viską surinkti ir nieko jai nesakyti? Tada jau būtų gerai, leisčiau jai džiaugtis gyvenimu, būtimi, vaikyste?