sioje situacijoje "savo gyvenima" reiskia nevaidinti seimos kitu akyse, taip pat ir savo vaiku.
tarp kitko, tais laikais cia buvo madinga. o kodel manau Jus paaiskinti galetumete labiau nei as, tik nereikia skiesti apie religija, nes tuomet formaliai jos neegzistavo.
sakot menas gyventi dviese,taip, bet ar jusu pasakotoje istorijoje jie tikrai gyveno "dviese" ar vis tik melavo ir isisukinejo, kad gyvena dviese.
atsiprasau, Jus atleistumete siandien savo vyrui neistikimybe (labai asmeniskas klausimas galite neatsakyti), bet ka i tai pasakytu Jusu vaikas? jis beje yra keleriais metais tik jaunesnis uz mane. ar ji pasakytu "mama tik nesiskirk" ar ji pasiulytu "gyventi dviese"? paklauskite. o jei jusu vaiko antar puse susirastu "na levo" jus irgi siulytumete nesiskirti? palikti viska kaip yra?
cia kalba eina apie mela pirmiausiai.
Kas liecia autore, zinote as Jusm pasakysiu, ten santykiai gristi kazkuo kitu buvo, ko netekus einama ieskoti, o jau ko cia ne musu reikalas. svarbiausiai, kad jis prisimintu duota "garbes zoodi" ir pirmiausiai sau pakytu kiek galima pasitiketi jos garbes zodziu.
[Nenoriu plėstis , dėl ko ta šeima nesiskyrė. Tam buvo priežąstys ir sąlygos.O dėl religijos, tai , atsiprašau, jūs per jauna spręsti,kas tuomet buvo. Šeimose, kur jos nebuvo, ten jos nėra ir dabar. O kur ji buvo, ten ji ir yra. O apie save galiu pasakyti tik tiek. Atleisčiau neištikimybę, bet nepamirščiau. Kiekvienoj šeimoj yra raudona linija. Man tai ištikimybė- tiek dvasinė, tiek fizinė. Peržengus šią liniją, jos jau nebelieka, nes ji peržengta, nutrinta. Yra pirmas, bus ir kiti kartai. Ypač, jei tas pirmas kartas pasisekė ir niekas nesužinojo. Bet klausimas, koks tikslas būti toliau kartu? Turtai dalinami.Vaikai užauginami. Pavardė? Mano nei kiek ne blogesnė nei vyro
O vyrui spręsti,ar jis galėtų toliau taip gyventi. Mane žemintų toks gyvenimas, jei manim netikėtų. Bet pasitikėjimą reikia užsitarnauti. Jis , kaip pinigai, arba yra, arba -ne. Apie problemų sprendimą jau rašiau anksčiau šitoje temoje, todėl nesikartosiu.
